"Paradui vadovausiu aš!" - Ostapas Benderis

Lvovas. Trumpo savaitgalio trumpas gidas

Turbūt nieko nenustebinsiu pasakęs, kad Lvovas yra nauja ir labai madinga kryptis keliaujantiems lietuviams, kurie nori smagios ir greitos kelionės. O kaip kitaip? Pigus tiesioginis skrydis, kuris trunka vos kiek daugiau nei valandą, puikus dienų sudėliojimas – penktadienį po darbo į lėktuvą, pirmadienio naktį grįžti ir dar spėjęs pamiegoti, pirmadienį jau gali eiti į darbą.

Lviv old city panorama view at sunrise

Čia tiesiog trumpas asmeninių įspūdžių gidas po savaitgalio Lvove.

Kelionė: Skrydis kainavo 50 eurų žmogui ir tai panašu į vidurkį, kai kada kainos užkyla iki 100, o yra pirkusių ir už 15 eurų. Atskridus taksi su malonumu jus nugabens iki centro už 4 eurus.

Viešbutis: Nebent esate visiškai biudžetinis keliautojas, Lvovas turi puikių pasiūlymų. Mes gyvenome pačiame pačiausiame centre su vaizdu į Rynok aikštę svečių namuose „On the square“ ir per Booking sistemą mokėjome už dvivietį kambarį 50 eurų, tačiau tai jau laikoma gan brangu. Be problemų galima rasti pigiau, o ir tuose pačiuose mūsų svečiuose namuose sekmadienį tiesiog įėjusiam svečiui laisvas kambarys buvo siūlomas už 30 eurų.

onthe square

Programa: Dvi dienos yra sąlyginai nedaug, tad viską reikia išnaudoti maksimaliai.

Penktadienį atvykus ir numetus daiktus – kelias veda i „Kriivką“. Taip, rūsys patriotiškai kičinis, tačiau tas lvovietiškas kičas turi savo žavesio. Beje, Lvove angliškai kalbama beveik visur, tai kalbos barjero beveik neegzistuoja.

kriivka

Šeštadienis – Lvovas yra tarsi mažesnysis Vienos brolis, puikios kavos ir štrudelių miestas. Apskritai, tokios nedidelės kainos tiesiog įpareigoja geram gastronominiam turui. Ir pradėti dieną rekomenduoju nuo „Atlas“ kavinės Rynok aikštės kampe. Sotūs pusryčiai, šviežiai spaustos sultys, gera kava ir desertas jums kainuos apie 5 eurus.

atlas-cafe-lviv-ukraine

Tada pėsčiomis iki Aukštosios Pilies, kuri iš esmės net pilis, o šiaip kalnas, nuo kurio atsiveria puikus vaizdas į Lvovą iš viršaus. O kur dar viliojanti galimybė nusifotografuoti su baltais balandžiais už 80 eurocentų.

highcastle

Nusileidus žemyn verta apsilankyti bent keliose iš centre esančių įspūdingų bažnyčių, o tada metas pietums. Jeigu paskutinis taškas yra armėnų katedra, tai visiškai šalia yra „Gasova Lampa“ restoranas su įdomia istorija, ukrainietiška virtuve ir lengvais alkoholiniais cheminiais eksperimentais.

Гасова лямпа

Po visko derėtų leisti skrandžiui pailsėti grįžus į Rynok aikštę ir visada pilnoje „Girtoje vyšnioje“ išgėrus lengvos vietinės trauktinės iš krištolinių taurių. Tai kainuos šiek tiek daugiau nei vieną eurą.

Tada prasukti lengvą ratą pagrindine Laisvės gatve dairantis į vietos amatininkų darbus, ragaujant šokolado ir meduolių, ir grįžti į viešbutį persirengti. Nes vakare laukia viena pagrindinių kultūrinių Lvovo atrakcijų – opera. Fantastiški senosios Austrijos-Vengrijos imperijos laikus menantys rūmai, puikus repertuaras ir labai neblogi kostiuminiai pastatymai.

opera

Bilietai prasideda nuo 3 eurų, bet jeigu jūsų kompanija didesnė – būtinai užsisakykite brangesnius bilietus arba rezervuokite visą ložę. Mes šešiese užsisakėme visą ložę už 80 eurų, atlikėjus galėjome faktiškai paliesti rankomis, o dar matėme ir visą veiksmą orkestro duobėje.

opera_lviv

Po operos – metas vakarienei. Viena geriausių gastronominių patirčių – „Mėsos ir teisybės“ restoranas. Rezervacijų nepriima, surasti gan sunku (mus vedė kvapai), o atradus reikės kokį pusvalandį palaukti, bet oi kaip verta.

meatandjustice

Mūsų stalas buvo nuklotas keturiais skirtingais keptų mėsų rinkiniais, karštomis, šaltomis, marinuotomis, žaliomis daržovėmis, bulvėmis, lavašais ir kitais garnyrai, plius alus, vynai, kavos ir desertai. Finale – apie 10 eurų žmogui.

Sekmadienis – pusryčiai toje pačioje „Atlas“ arba bet kurioje kitoje kavinėje, jos visos geros ir tada kelionė į Lichačiovo kapines. Kelionė nėra paprasta, nes vyksta kelių remontai ir prie pat kapinių turėjęs vežti tramvajus nudardena bala žino, kur, tada pasiruoškite pusvalandukui kelio pėsčiomis, bet juk tai vienas malonumas.

SONY DSC

Kapinės unikalios, nes reikia mokėti už įėjimą,bet tikrai verta, nes susipažįsti ne tik su Lvovo ir visos Galicijos praeitimi, bet ir su skausminga dabartimi, matydamas žuvusių ATO karių kapus.

Po to – jeigu jūsų kompanija mišri, galite nukakti į Forum Lviv prekybos centrą ir trumpam išsiskirti. Vyrai terasoje gurkšnoja alų ir kalbasi apie gyvenimą, o ponios turi progą išmėginti parduotuves, kur Ukrainos dizainerių kūriniai kainuoja kelis ar net kokius penkis kartus pigiau nei Lietuvoje. Ak, lagaminai tik po 7 kilogramus? Kažkaip nelabai kas kreipė didelį dėmesį.

Tada palengva grįžtama į centrą, galima aplankyti dar kelias bažnyčias ar muziejus ir metas paskutine vakarienei. Mes pasirinkome „žydų knaipę“ „Po auksine rože“. Įdomi patirtis. Knaipė be kainų, tad būkite pasiruošę rimtai derėtis, o gal net atlikti įvairias užduotis, kurios sumažins jūsų sąskaitą. Beveik aišku, kad vis tiek liksite lengvai išdurti, bet jeigu tokia pramoga jums prie širdies, vieną kartą verta išbandyti. Tada paskutinė kava ir štrudelis aikštėje ir taksi jau veža į lėktuvą. Pirmasis savaitgalis Lvove baigtas.

Kodėl sakau pirmasis? Nes neabejotinai bus dar ir daugiau. Mes tik pakrapštėme šio puikaus miesto paviršių. Galima užsisakinėti pusės dienos ekskursijas ar tyrinėti Lvovo kiemelius, ieškoti įdomių skulptūrų ar lankytis keistuose muziejuose. Galima pasiimti dienos ekskursiją po žymiąsias pilis arba vienuolynus arba Karpatų gamtos stebuklus. Galima užsisakyti degustacinius arba sveikatinimo arba degustacinius-sveikatinimo turus.

Galimybių nepaprastai daug ir Lvovas vis dar turi du didžiulius pranašumus – viskas čia tikrai pigu ir čia tikrai laukiami lietuviai. O ko daugiau reikia, kad norėtųsi grįžti?

P.S. Kadangi nelabai mėgstu ir nemoku fotografuoti, tai nuotraukos paimtos iš oficialių Lvovo puslapių ir Tripadvisor svetainės. 

Zombių nagais per šventosios knygos sergėtojų smegenis

zombis

Nuotraukos autorystė: Aš skaitau lietuviškai

Šitą tekstą buvau pasirašęs ir pasiruošęs iš anksto. Kad tik reikėtų mygtuką paspausti. Kai jie ateis. O kad ateis neabejojau. Kaip zombius prie smegenų (brainzz…), taip sermėguotus kultūros vertybių talibus prie knygų reklamos traukte traukia tas nenugalimas instinktas. Vienas paprastas trigeris ir jie jau čia kaip čia. Pavlovas verkia kamputyje. Jo šuniukai taip pat.

Continue reading »

Hipokritų karta

hipokritas
Senovės graikai hipokritais vadino aktorius-interpretuotojus, o Naujajame testamente jie jau virto vieną sakančio, kita darančio žmogaus sinonimu.

Continue reading »

Faršas ir Dziubelis sugrįžta

farsas

Pirmieji mano literatūriniai bandymai buvo pradėti labai seniai – 1996 metais ir skirti tik fantastiką mėgstantiems draugams, bet pakliuvo į “Geriausios lietuviškos fantastikos” rinkinius ir siaurame rate (labai siaurame) buvo vadinami kultiniais.

Continue reading »

Aš vėl studentas – kodėl gi ne?

Philologische Bibliothek der Freien Universität Berlin

Gal ir nieko nebūčiau rašęs, bet pasirodžius žinutėms apie mano pradėtus mokslus Berlyno laisvajame universitete, pagiežos kiekis komentaruose buvo toks didelis, kad net smagu pasidarė. Turbūt iš sovietmečio ateinanti darbininkų ir valstiečių valdžios įdiegta nemeilė labiau išsilavinusiems ar manantiems, kad smegenų kuriamas produktas yra labiau vertinamas ir geriau apmokamas, dar niekur neišnyko. Tiek to.

Continue reading »

Rudeniniai TV serialai: nauji ir pargrįžtantys

serialai

Kaip ir kiekvieną rudenį didžiosiose JAV televizijose pliūpteri nauji serialai. Vieni kaip tie vienadieniai drugeliai mirkteli ir užgęsta sudegę negailestingoje viską apvalančioje reitingų liepsnoje, antri įsibėgėja savo jėgomis, treti mėgaujasi tokių lokomotyvų kaip „Big Bang Theory“ ar pirmadienio NFL rungtynių transliacija jiems suteikiamu pagreičiu ir kol kas dar net nežino, ar iš tiesų jie populiarūs, ar tik naudojasi Šeldono ir kompanijos arba Drew Breeso ir komandos šlovės spinduliai.

Continue reading »

Lovoje su Kremliumi. Švediškas verslas Rusijoje

2011 metų spalis. Maskva. Rusijos Prezidentas Dmitrijus Medvedevas sparčiu žingsniu įeina į Raudonąją Kremliaus rūmų salę. Visi akimirksniu pakyla. Prezidentas gerai nusiteikęs, praeidamas pasiūlo Švedijos bendrovės AB Kinnevik direktorių tarybos pirmininkei Cristinai Stenbeck būtinai pasinaudoti vertėju – „kad jis galėtų geriau ją suprasti“. Continue reading »

In bed with Kremlin

In bed with the Kremlin

Swedish business in Russia

by ANDRIUS TAPINAS

October 2011. Moscow. Russian President Dmitry Medvedev makes a fast entrance to the Red Hall of the Kremlin Palace. Everybody rises to their feet. The President is in a good mood, he immediately asks Cristina Stenbeck, chairman of the board of directors of Swedish company AB Kinnevik, to have a translator on hand “just to understand her better”. This is an unprecedented event – the President of Russia meets the biggest local and foreign shareholders and investors in Russian media. MTG, owned by AB Kinnevik, is the only foreign company to have a majority stake in a major Russian TV channel.

Continue reading »

Žurnalistinis tyrimas. Kodėl “Viasat” niekada nesustabdys propagandinių Rusijos kanalų retransliacijos arba švedai bekraščių galimybių šalyje

Prieš kelias savaites baigėsi tris mėnesius trukęs rusiško kanalo „RTR Planeta“ retransliacijos Lietuvoje sustabdymas. Kiek anksčiau į eterį grįžo „NTV Mir Lithuania“. Šie kanalai ir, žinoma, PBK (Pervyj Baltijskij Kanal) sudaro Lietuvoje platinamos pro-Putiniškos propagandos stuburą.

Apie tai ir dar daugiau – šiame žurnalistiniame tyrime

Continue reading »

“Maro diena” – kada, kaip ir kas (ištrauka)

Vis dažniau sulaukiu klausimų, kaip gi ten bus su antrąja knyga – „Maro diena“. Ar ji iš viso pasirodys, ar nekelsiu statymų ir su tęsiniu nerizikuosiu. Žinoma, ne tūkstančių klausimų, nesu ir niekada turbūt nebūsiu kaip George R.R. Martinas, bet prie mano namų neužklysta rašymo tempais nepatenkintų fanų gaujos, besibeldžiančios į duris ir klausinėjančios – „kada, kada, kada?“.

Continue reading »

Baltieji gobtuvai ant žurnalistų galvų

Kaip ir kiekvienam žmogui, man norisi didžiuotis savo profesija. Kartais tai pavyksta ir smagu vadinti save žurnalistu. O kartais būna dienų, kai norisi viską mesti ir užsiimti darbu, kuris visuomenėje vertinamas aukščiau. Pavyzdžiui, iškasinėti numirėlius ir pardavinėti jų dalis neskrupulingiems medikams, arba stumdyti lengvus narkotikus vidurinėse mokyklose.

Continue reading »

Scroll to top