"Paradui vadovausiu aš!" - Ostapas Benderis

Atstatomos pensijos – aš tik UŽ!

Dabar dar kartą peržiūrėjau antradienio „Pinigų kartos“ laidą apie atstatomas pensijas, kurioje dramatiškai susikovė Aušra Maldeikienė ir Pagyvenusių žmonių asociacijos prezidentė Grasilda Makaravičienė (savo laidas peržiūrinėju ne todėl, kad dar kartą įsitikinčiau, koks aš gražus ir protingas – čia ir taip jokių klausimų nekyla).

Peržiūrėjau ir susimąsčiau. O ką galvoju pats? Juk, mano nuomone, televizijos laidų vedėjas turėtų būti moderatorius, savotiškas mediumas, kuris valdo diskusiją, keičia jos tempą, koreguoja tematiką, greitai reaguoja ir tikslinasi bei aiškinasi, bet ne tikslina ir aiškina. Ir tikrai neperša savo nuomonės, nes „aš čia šeimininkas ir mano čia teisybė bus“.

Bet čia – asmeniniame tinklaraštyje – jau rašysiu ką noriu ir kiek noriu. Todėl ir rimtai apsvarsčiau, o ką aš pats galvoju apie pensijų atstatymą?

Ir supratau – aš UŽ! Tikrai ir nuoširdžiai UŽ!

Bet ne dėlto, kad sutinku su ponia Grasilda, kad pensininkai savo pensijas „užsidirbo“, čia kategoriškai esu kitoje stovykloje, kuri teigia, jog pensijas žmonėms uždirba jaunesnioji karta.

Ir ne dėl to, jog manau, kad taip atstatytas socialinis teisingumas. Mūsų valstybėje šita sąvoka jau taip iškraipyta ir sulankstyta, kad vartoti ją reikia ypač atsargiai ir tik pasitarus su gydytoju ir vaistininku.

Ir ne dėl to, kad džiaugčiausi valdančiosios koalicijos nusipirktais pensininkų balsais ir augančiais Prezidentės reitingais, nes tikrai nežinau, už ką balsuosiu rudenį. Žinau tik, kad vis tiek balsuosiu.

Bet aš – UŽ atstatytas pensijas!

Nes esu iki kaulų smegenų pragmatiškas, gan ciniškas ir šiek tiek ekonomiškai apsišvietęs jaunas žmogus, kuris blaiviai vertina mūsų valdžios galimybes strategiškai mąstyti, planuoti ir investuoti.

Kokia tikimybė, kad valstybė būtų paėmusi tuos pusę milijardo, sukūrusi jų investavimo ir pensijų reformų strategiją ir išleidusi taip, kad pinigai grįžtų bumerangu ir padėtų dabartiniams trisdešimtmečiams-keturiasdešimtmečiams uždirbti orias pensijas naujajai potencialiųjų senjorų kartai, kuri – kaip labai tiksliai pastebėjo Aušra Maldeikienė – neturi supratimo, kas jiems uždirbs pensiją ir sulaukę tinkamo amžiaus vėl užtrauks tą pačią raudą, kad „pensijas užsidirbome patys“. Dar kartą ir dar kartą – jūs uždirbote šituos pusę milijardo, kurie metami į priekį (laiko atžvilgiu) – dabartiniams pensininkams pravalgyti, užuot mesti atgal, kad dirbanti ir kurianti Lietuva juos padvigubintų ir patrigubintų. Ir pensininkų lobistų dejavimas, kad prašome „nepriešinti jaunimo ir pensininkų“ skamba mažų mažiausiai veidmainiškai. Kur yra pinigai ir interesų grupės – nesusipriešinti yra neįmanoma. Ypač jei nėra kompromiso – arba tau, arba man. Pabandykite prieiti prie alkano šun, graužančio kaulą, atimti jį ir siūlyti nesusipriešinti.

Ar neatrodo, kad aš prieštarauju pats sau? Kad atstatytos pensijos blogai?

Jokiu būdu ne!

Nes nebuvo jokių šansų, kad valdžia sugalvotų ir įgyvendintų priemones, kurios leistų šitą milijardą auginti, dauginti ir gauti geometrine progresija augančius dividendus. Nebuvo galimybių skvarbiam ir strateginiam žvilgsniui į tai, kas bus mūsų valstybės branduolys po penkių, dešimties ar penkiolikos metų. Kas tuo metu bus ąžuolai, kurie rems valstybę, ir pradėti popinti giles jau dabar.

Nes neapsimoka – kam investuoti į ateitį, kurioje greičiausiai valdžioje bus kiti.

Nes parlamentarai šoka ir dainuoja, apsikarstę karvės tešmenimis.

Nes prarastas populiarumo procentas yra tolygus prieš pasimatymą iššokusiam pūlingam spuogui – tiesiog gyvenimo pabaiga.

Nes šimtui funkcionerių Lietuvoje tenka nulis kablelis nulis du vizionieriaus.

Ir apsibrėžus tokias užduoties sąlygas sprendimas pasidaro labai aiškus. Tiesiog alkoholiko dilema. Laikydamas rankoje dešimt litų jis atiduoda juos elgetai, nes vis tiek juos pragertų, o dabar bent jau pasijus didvyriu. Apie kokias investicijas ir strategijas čia dar galima kalbėti?

Todėl atidavusi pusę milijardo pensininkams valdžia bent jau jų nepragėrė – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme – kas šiaip būtų ir pragmatiškas, ir realus scenarijus. Todėl turbūt reikia džiaugtis, kad pasirinktas mažesnis blogis ir tie pinigai neišgaravo kur nors Seimo komitetų pakampėse įsisavinant kosmines programas ar biudžeto planuotojų paraštėse. Reikia džiaugtis, kad jie atiteko pensininkams ir bent šiek tiek paskatins vartojimą ir pagyvins ekonomiką. Nors kalbėti apie tokį skatinimą tas pats, kas kalbėti apie perspektyvų butelių pridavimo verslą, kai perkami pilni, išpilami ir priduodami tušti.

Ir pastatykit prie sienos, liepkit pragyventi už 800 litų, išvadinkit vagimi ir geltonsnapiu, nesugebančiu jausti pagarbos žilam plaukui – bet netikiu, netikiu, kad tie atstatyti litai padarys mūsų pensininkus laimingais. Ne čia laimingos ir orios senatvės receptas ir galbūt mąstančios valstybės vadovams net nereikėtų pusės milijardo, kad suteiktų pensininkams tai, ko jiems galbūt iš tikrųjų labiausiai trūksta.

Bet visuomenės vairininkai šoka, dainuoja ir karvės tešmenimis mojuoja. Ir tada tikrai belieka pritarti pusei milijardo, skirtų pensijoms atstatyti.

Nors neprapi…o jie tų pinigų

Comments are closed.

Scroll to top