"Paradui vadovausiu aš!" - Ostapas Benderis

Eilės: kaip atsiranda mutantai?

Kiekvienas siaubo filmų gerbėjas nepagailės brangaus laiko ir su įvairiomis pikantiškomis smulkmenomis išdėstys, kas atsitinka, kai žmonės po kokios ligos, įkandimo ar užkrato mutuoja ir vietoje padorių sveikai mąstančių piliečių patampa svirduliuojančiais zombiais, švokščiančiais „Brainzzz“. Taip, kuklūs B kategorijos siaubo filmų džiaugsmai.

Bet atskleisiu jums nedidelę paslaptį – žmonės mutuoja ne tik siaubo filmuose, deja, ne. Nereikia zombių, nereikia planktonų iš tolimųjų galaktikų ar dėl radiacijos sprogimo išaugusių vorų. Pakanka tik vieno kito katalizatoriaus eilėje prie prekybos centro kasų ir kultūringi žmonės, neretai net su dviem aukštaisiais, galintys diskutuoti apie padėtį Libijoje ir žinantys, jog Da Vinčis nėra literatūrinis Dano Browno herojus, taip būtent tie žmonės mutuoja į zombius, kaip minėta aukščiau, švokščiančius „Brainzzz“ ir tiesiančius rankas į kampan užspeistus geriečius herojus.

Ir tenka pripažinti, kad labai dažnai mutacijos paveikia ir mane. Arba aš tampu agresijos auka. Taip ar kitaip – be nuotykių neapsieinu.

Dabar atmeskime SciFi, zombius beigi mutacijas ir į viską pažiūrėkime iš moksliško taško.

Eilė prekybos centre – jos tikslas kuo greičiau pasitikti pirkėją, „surichtavoti“ (mano močiutės terminas, kuris man labai patinka) jo prekes, paimti pinigus ir pasiųsti toliau. Visi tai žino, visi patenkinti ir niekas nepyksta dėl susidariusios eilės – na taip, eilės pasitaiko, gyvenimas gerėja, krepšeliai pilnėja, negi dėl to pyksi – visi mes broliai ir seserys Lietuvos.

Aišku, pasitaiko vadinamųjų „lietuviškųjų skalikų“, kurie tarsi lenktynėse nardo nuo vienos kasos prie kitos bandydami atrasti tą Graalį – ką tik atidarytą ir dėl to dar tuščią kasą. Skalikus dar labiau paskatina kai kurių prekybos centrų diktorių paleidžiami mechaniniai zuikiai – „gerbiami pirkėjai, kasose nuo 1 iki 10 eilių nėra“.

Taip….Esate kada nors mate bizonų bandos bėgimą? Kažkas panašaus. Usainas Boltas apsiverktų iš pavydo.

Bet vėl šiek tiek nukrypau – lietuviškieji skalikai sukelia tik nedidelį erzulį ir jokiu būdu ne mutacijas. Norisi paskui juos bėgti, ką jau čia slėpsi, bet – pirma, jų nepasivysi, antra, kai tik nubėgsi, ten eilės bus didesnės nei tavo ankstesnėje gūžtoje.

Ne, aš kalbu apie rimtas mutacijas – jau iki pat genetinio lygmens, kai išeini iš prekybos centro pasikeitęs ir dažnai reikia netgi terapijos, kad atgautum savąjį aš.

Paprastai mutacijos pasireiškia keturiais lygiais:

Pirmasis ir antrasis lygis pakankamai susiję. Pirmuoju atveju tu stovi eilėje susidėjęs visus savo pirkinius, prieš tave kasininkė monotoniškai skenuoja kito pirkėjo prekes ir staiga tu pamatai, kad tas…tas…žmogėnas NESIDEDA PREKIŲ Į KREPŠELĮ. Ne, jis tiesiog stovi ir žiūri į savo nagus arba apskritai įbedęs žvilgsnį į niekur. Ir ką tai reiškia? Kad ims kuistis su savo niekingais aguročiais tada, kada jau konvejerio pabaiga priklausys man ir tik man, greičiausiai nieko nesusidės, mūsų prekės susipainios, nes gi pardavėja nesugalvos nukreipti jų į kitą vietą – čia ne skrydžių valdymas…Tu stovi, putojiesi ir galvoji – come on, come, nagi dėkis savo dešras į savo krepšį, ko tu lauki, KAS tau yra, KAS TAU NEGERAI?

Bing – ir tu jau ne žmogus, prasidėjo mutacijos procesas ir tu jau zombis, kuriam rūpi tik „brainzzz“. Iš tikrųjų, absurdiškas teiginys, nes jeigu žmogus nesugeba susikrauti prekių į savo krepšėką per jam skirtą laiką, vadinasi, jis smegenų neturi ir nėra ką ten zombiškai išgremžti. Nesvarbu, vis tiek kraujas užverda iki 212 pagal Farenheito.

Antrasis lygis kaip ir sakiau – susiję su pirmuoju. Kada tu pamatai, jog prieš tave esančiam žmogui jau atėjo laikas mokėti, o jis dar visiškai nepasirengęs ir pradeda kuistis po visas savo kišeniūkštes ieškodamas piniginės, piniginėje kortelės, po to tinkamos kortelės, po to grynų ir po to ragana pardavėja dar pribaigia visą eilę paklausdama “ar septynių centukų neturėsite” ir pradėdama visą rausimosi procesą iš naujo.

Brainzzz!!!

Trečiajam lygiui priklauso vadinamieji “šokliai“ – vėlgi jų skleidžiamos bangos gali sukelti mutacijas visai eilei, nes jie daro labai paprastai – išsidėlioja prekes ir jau važiuojant konvejeriui prie negailestingo skenerio jiems staiga šauna į galvą – taigi aš nepaėmiau VARŠKĖS! Arba SPARNELIŲ? Taigi man dabar bus VISKAS! Ir pamiršę viską jie šoka iš eilės ir bėga per visą prekybos centrą mosikuodami skvernais. O mes, mes – likę eilėje? Ką lieka daryti? Tik balansuojant ties beprotybės riba svarstyti, grįš tas šoklys su sparneliais laiku ar ne, ir jeigu ne grįš, o jo eilė ateis tai, ką tada daryti – numesti jo prekes ant žemės, ar stovėti kaip avinų bandai ir laukti. Todėl šoklys gali džiaugtis, jeigu grįžęs į eilę išneš ir savo sparnelius, ir smegenis sveikas. Vien dėl to paprasto faktoriaus, kad mutavusi eilė nespėja padaryti jam nieko blogo.

Ir čia mes pasiekiam kraštutinį ir, deja, dažniausiai pasitaikantį ketvirtąjį lygį, kai įvyksta masinė mutacija ir netgi pats romiausias ir kokiam nors šventajam pacifistų ordinui priklausantis žmogus virsta zombiu – kraugeriu.

Jeigu pirmojo ar antrojo lygio žioplinėtojus, ar trečiojo lygio šoklius patyręs apsipirkinėtojas gali numatyti ir išvengti, tai ketvirtojo lygio katastrofos paprastai neįmanoma nuspėti. Be to – ji prasideda taip greitai ir apogėjų pasiekia taip staigiai, kad nerasi ir priešnuodžių.

Taigi – baisusis ketvirtasis lygis. Normali diena, normali eilė ir normalūs kultūringi žmonės su savo makaronais, liesa varške ir akcijiniu vynu. Auka sudeda prekes ant konvejerio, viskas vyksta kaip įprasta ir staiga – tragedija. Kasininkės skeneris nemuša kodo, arba kodo iš viso nėra, arba kasininkė apskritai nesupranta, kas čia per daiktas. Ji dar bando klausti kolegių iš gretimų kasų, bet visos turi, ką veikti, tad kasininkė užrakina kasą ir patraukia į didelį ir baugų prekybos centrą ieškoti žibučių arba tos vienos vienintelės reikiamos prekės.

O auka lieka viena. Ji žino, kad viskas vyksta dėl jos kaltės, neaišku, kada kasininkė grįš ir kad visų eilėje stovėjusių žmonių planai ir gyvenimai žlugo. Ir ji žino, jog už nugaros jau nebe kultūringi eilėdraugiai su aukštaisiais, o mutavusių ir kraujo ištroškusių zombių minia. Kai kurios aukos dar bando kažkaip gintis ir juokauti „na, va, vėl neaiški prekė pasitaikė, che che“, bet tik dar labiau įaudrina minią…

Brainzzz….

Esu buvęs ir toje, ir kitoje barikadų pusėje. Ir visais atvejais nieko gero nebuvo. Nėra. Ir nebus.

Bet baigsiu šį rašinį pozityvia gaida. Juk reikia tiek nedaug ir visos mutacijos tavo organizme išnyks. Pavyzdžiui, aš apsiperku tame ir tik tame konkrečiame prekybos centre vien dėl to, kad tik ten kasininkė pati paduoda tau maišelį ir netgi jį praskleidžia išvaduodama nuo labai realios galimybės patirti didelę gėdą minios akivaizdoje. Paimi tą praskleistą maišelį ir širdis ima dainuoti.

Jeigu tik ne tas vėpla, kuris nesugebėjo laiku nusirinkti savo prekių nuo konvejerio…

Comments are closed.

Scroll to top