"Paradui vadovausiu aš!" - Ostapas Benderis

Tikintys žurnalistai ir priekaištingas vėgėlės žvilgsnis

Vienas žinomas žurnalistikos guru, vesdamas seminarą viešųjų ryšių specialistams, pasakė labai gerą frazę “sudėtingiausia yra su žurnalistais, kurie patys tiki, kuo sako, rodo ir rašo“.

Ir tai tiesa.

Nes tik pastarosiomis dienomis pradėjau suprasti, kiek brangiai kainavo gilesnis susidomėjimas tuo, ką pardavinėja prekybos centrai. Praėjusį penktadienį turėdamas elementarų tikslą nupirkti produktų šeimyninei vakarienei praleidau daugiau kaip valandą vietoje įprastų dvidešimties minučių. Ir ne dėl eilių ar kažkokiais košmariškais kiekiais besidauginančių degustatorių (vienas jaunuolis, apsirėdęs visiškai freakišku Bonduelle žirnio kostiumu, matyt, tiek nupušo nuo jam pavestos rolės, kad reklaminę kampaniją patiuningavo ir pradėjo iššokinėti iš už parduotuvės stelažų kraupiai klykdamas „Bonduelle“ ir įvarydamas lengvą priepuolį vyresniems pirkėjams. Bet tuo pačiu ir įkaldamas į galvą brendo pavadinimą. Ko gero, iki gyvenimo pabaigos. Bet aš nukrypau).

Valandą praleidau todėl, kad supratau, kad smegenis spaudžiančios žinios apie prekybos centrų fokusus nebeleidžia normaliai apsipirkinėti.

Šaldyta žuvis – už ledą nemokėsiu, „šviežia žuvis“ – akys kažkokios zombiškos, viščiukų sparneliai – mintys apie hormonus, mišrainės ir kepta produkcija – laikomės atokiau, smulkinta mėsa ir faršas – gal net nepradėsiu, mano kažkada mėgti padažai – taigi ten ant etiketės vietos normaliam ingredientui nebelikę nuo skonio stipriklių, daržovės – medinės arba guminės, išgirtasis lietuviškas alus nuo nežinia kokių priedų praranda skonį dar nespėjus išgerti pusės butelio.

Tai ką man valgyti? Ir ką gerti?

Blogai, kai žurnalistas tiki tuo, ką sako. Geriau jau būtų koks prekybos centras sumokėjęs, kad pagirčiau jų meilę maistui, visko apgalvojimą, praktiškumą ar atnaujintą mėsos skyrių. Būčiau pagyręs, uždirbęs ir dar nesukęs galvos parduotuvėje. Kaip sakoma, win-win padėtis. Ir su reklamos skyriumi abipusė meilė ir aistra būtų išlikusi. Dabar reikės džiaugtis, jeigu liksim tik draugai.

Ir ką?

Nieko nepadarysi. Jeigu jau paėmei Morfėjaus pasiūlytą raudoną piliulę ir bandai ištrūkti iš prekybos centrų sukurtos apsipirkimo Matricos, tai būk malonus ir rogutes į kalną užsitempk. Čia aš beviltiškai supainiojau dvi metaforas, bet turbūt supratote, ką norėjau pasakyti.

Ir šiek tiek per daug holivudinu ir pozicionuoju save kaip pinigų kartos (specialiai rašau iš mažosios) Hamletą, kuris atsidūręs kryžkelėje renkasi „būti ar nebūti“. Nes maisto vartojimo įpročių keitimui su šeima ruošėmės jau kurį laiką. Ir galbūt kolegų bei mūsų anoniminės prekybos centro darbuotojos pastangos parodyti parduotuvių siūlomas “gėrybes” galutinai atvertė mane „į kitą pusę“. I love you. I am your father, Luke. – No, you are not, Mr. See You Later.

Ir štai trumpas pastarųjų kelių savaičių intensyvios gyvenimiškos pertvarkos rezultatų.

Mėsa

Aš nebeperku mėsos prekybos centruose. Ir nebepirksiu. Nes šaldiklyje guli specialiai mums su kaimynais pažįstamo ūkininko užaugintos kiaulės pusė. Ir ištraukęs mėsą kepsniui, dešras ar šonkaulius aš jaučiu, jog valgau tikrą mėsą. Ir kuri dar kainavo dvigubai mažiau nei jos kolegės prekybos centruose. O tai sukelia dvigubą satisfakciją.

Žuvis

Aš nebeperku žuvies prekybos centruose. Ir nebepirksiu. Nes atradau mažytę šviežios žuvies parduotuvę senamiestyje, kur vėgėlės, tiesa, žiūri į mane šiek tiek priekaištingai, tačiau jų akys ne drumzlinos ir nepanašios į mutavusius padarus prekybos centruose, atkeliavusius nežinia iš kokių jūrų. O čia yra vėgėlės, lydekos, šlakiai, sterkai ir kitos lietuviškos žuvys, kurios galbūt dar šiandien ryte mėgavosi Kuršių marių ar Baltijos gaiva. Dar daugiau – čia yra pardavėjas, kuris mane prisimena, paklausia, ar geras buvo paskutinis mano pirkinys ir gali parekomenduoti geriausią ir greičiausią receptą, kurį papildo naminiai padažai.

Taip, čia aš nesutaupau, netgi sumoku brangiau, bet už savo pinigus gaunu ne tik kokybišką ir sveiką produktą, bet dar ir dozę geros nuotaikos, kai pasijuntu ne sraigtelis didžiulėje mašinoje, o laukiamas ir vertinamas klientas.

Alus

Aš nebeperku alaus prekybos centruose. Ir nebepirksiu. Nes atradau nedidelę alaus parduotuvę, kurioje dirba tikri alaus fanatai. Vos pirmą kartą įžengus į parduotuvę mane pastvėrė pardavėjas ir pravedė trumpą, bet labai įdomią paskaitą apie alaus rūšis, istoriją, skirtumus ir ypatumus, aprodė visas jų pačių darytas užkandėles prie alaus, vis ragindamas degustuoti ir nieko nepiršdamas pirkti.

Aš žiūrėjau į tą jauną vaikiną ir galvojau – bliamba, juk jis tikrai didžiuojasi tuo, ką daro ir ką parduoda. Juk jis serga už savo reikalą ir savo parduotuvę. Ir jam svarbu, kad klientas išeitų patenkintas ir jam dar svarbiau, kad jis grįžtų.

Ir tai yra tai, apie ką mes svaigstam ir verkiam, kad niekaip to neturim ir beprotiškai pavydim belgams, prancūzams ar olandams – mažos parduotuvės, kitaip dirbančios, kitaip žiūrinčios į klientą ir sugebančios išsikovoti jo ištikimybę kur kas efektyvesniais būdais nei lojalumo kortelės, suteikiančios 1% nuolaidą nuo pirkinių vertės.

Pasirodo, mes irgi jų turim.

Ir dabar reikia tik jas palaikyti, sustiprinti ir leisti užaugti. Ir aš nesutinku, kad pas juos yra brangiau. Tavo papildomas litas čia atlieka paprastą mikrekonominę sinergiją, kai 1+1 nelygu 2. Tu gauni kokybę, tu gauni pozityvo užtaisą ir tu padedi tam verslui, kuris yra naujosios pinigų kartos (iš mažosios ir gerąja prasme) variklis.

Dabar turiu susirasti vietą, kur pirksiu pieno produktus, duoną, sultis ir dar sugalvoti, iš kur gauti kokybiškos paukštienos. Ir tai jau bus didelis didelis žingsnis į priekį.

Kartais gerai, kai žurnalistai tiki tuo, ką sako ir rodo.

Laukite tęsinio…

3 comments on “Tikintys žurnalistai ir priekaištingas vėgėlės žvilgsnis

Čia yra vieta komentarams
  1. Dainius

    sveikinu, mielas Andriau. Daugiau tokių tikinčių žurnalistų- gyvenime daugiau tikėjimo ir pasitikėjimo ir tikrumo bus. Sėkmės!

  2. Dainius

    sveikinu

  3. Rasa

    Etikečių šifravimas jau senas mano užsiėmimas parduotuvėse. Net turėjau atsispausdinusi E reikšmes, dabar patirtis išmokė atsiminti.
    Tik nelabai supratau, ko mes pavydim belgams, prancūzams ir olandams. Apie Belgija ir Prancūziją negaliu tvirtinti, o vat su Olandija esu neblogai susipažinusi. Mažos specializuotos parduotuvėlės miršta visiškai, nes…per brangu, klientų mažai. Jų darbo laikas – nerealus. Kai kurios parduotuvės dirba tik 2-3 dienas per savaitę ir dar labai įmantriu laiku. Kai norėjau ekologiškam ūkyje , kuris turi ir parduotuvėlę, nusipirkti EKO moliūgą, tai supratau – mission impossible. Jie dirbo tik antradienį, ketvirtadienį ir penktadienį nuo 11-14 val. Chi ..chi…
    Supermarketai – tai ne lietuviškos maximos ir rimiai. Viskas supakuota, perpakuota, perdirbta, sudirbta, ačiū Diev, neperkramtyta. Net obuolisi pjaustyti skiltėlėms ir, įdomiausia, nepajuodę (žinoma, yra ir ne pjaustytų). Šviežios mėsos, žuvies skyriai toks jausmas iš vis neegzistuoja. Čia ne Rimi “iš kurio galbalo jums atpjauti”, čia tik kurią pakuotę pasisiekti.
    Mįslė: 5 metrai sriubos. Atspėkit , kas tai? 😀 ϛ ɯ sɹınqos įʌɐıɹıɐnsınosǝ doʞǝlınosǝ
    Aš iki šiol negaliu perprasti olandiškų mitybos ypatumų bei apsipirkimo supermarketuose ir esu vienintelis dinozauras parduotuvėje, skaitantis etiketes.
    O iki paprastos pasiekiamos ekologijos (turiu galvoje supermarketuose) jiems iš vis kaip iki kosmoso.
    Na o bet tačiau – visur gerai….

Scroll to top