"Paradui vadovausiu aš!" - Ostapas Benderis

Žvilgsnių karai ir babytės-kiborgai

Neslėpsiu, man patinka lankytis prekybos centruose – čia patenkinu visus poreikius:

Fiziologinį – apsiperku ir prisiragauju degustacijose
Kultūrinį – nemokamai perverčiu laikraščius ir nusiviliu, kai apie mane vėl niekas nerašo. O jeigu rašo, tai demonstratyviai atverčiu tą puslapį ir palieku ant ledų vežimėlio.
Tobulėjimo – vis geriau mokausi skaičiuoti, kad suprasčiau, kuri akcija šiandien bandys mane apgauti.


O prekybos centrų Mekos ir Medinos – didžiosios maisto prekių parduotuvės iš viso yra atskiras sociumas ir faktiškai iki šiol aš jame jaučiausi labai komfortabiliai ( ypač jei tai parduotuvė, kurioje gali apsipirkinėti užsimerkęs ir beveik niekada nesuklysi). Taigi – iki šiol faktiškai buvo vis gerai.

Ir aš maniau, kad parduotuvėje žmonės tik ateina, susirenka į vežimėlį prekes, atstovi eilę prie kasų ir išvažiuoja.

O sancta simplicitas – o, šventasis naivume…

Ir dabar jau juokiuosi iš savęs, kaip gi anksčiau galėjau nepamatyti tų visų povandeninių srovių, tų žvilgsnių karų ir kibirkščiuojančios įtampos siauruose parduotuvės koridoriuje. Tos visos bendruomenės su savo hierarchija, taisyklėmis ir kova.

O kovojama žvilgsniais. Tiesa, labai subtiliai, pridengus akis blakstienomis, tačiau vis tiek žvilgsniai neišvengiamai kryžiuojai kaip „Žvaigždžių karų“ džedajų šviesos kardai.

Ir viskas prasideda tik įėjus į prekybos centrą. Ar kada bandėte nueiti apsipirkti darbo laiku – tarp kokios pirmos ir ketvirtos valandos? Parduotuvė pilna žmonių ir visi žvilgsniais varsto vienas kitą – kodėl parduotuvėje? Kodėl ne darbe? O kur tu dirbi? O gal iš viso nedirbi? Gal tu valstybės išlaikytinis ir čia prekiniesi už mano, mokesčių mokėtojo, pinigus. Jau žinodamas bendruomenės taisykles aš irgi elgiuosi taip pat – su rafinuotu pasipiktinimu stebėdamas pirkėjus – kiek jūsų čia daug, kodėl jūs visi ne darbe, tai ką jūs veikiate ir ką jūs darėte praėjusią vasarą.

Kiekvienos didesnės parduotuvės mikrokosmoso kertinė ašis yra babytės-kiborgai. Jos baisingai primena sentinelius iš „Matricos“ ir visada sukelia man didelį nerimą, kai atzvimbia parduotuvės alėjomis. Bet jos parduotuvėse praleidžia ištisą dienas, turi sukaupusios didžiulę patirtį, regimąja atmintimi nenusileidžia policijos fotorobotams ir dėl to yra vienos iš bendruomenės arba jei galima taip sakyti – pardodruomenės – aukščiausių kastų. Kadangi babytės-kiborgai turi neginčijamą teisę būti parduotuvėje nuo atidarymo iki uždarymo, tai jų žvilgsniai dienos metu tampa ypatingai skvarbūs.

Bet visa tai niekai, gėlytės, šuniukų dainos palyginus su tais rimtaisiais žvilgsnių karais, kurie vyksta kai tarsi du kreiseriai mes prasilenkiame stumdami savo vežimėlius.

Ar jūs nesate niekada paslapčia žiūrėję į kito žmogaus prekių vežimėlį? Ne? MELUOJAT! Ir už tai degsit pragare!

Profesionalūs vežimėlių stebėtojai šitą reikalą yra ištobulinę iki meno formos. Viskas vyksta taip – vežimėliai suartėja, jūs dairotės reikalingų prekių ir nekreipiat į nieką kitą dėmesio. Nekreipti į nieką kitą dėmesio – labai svarbu. Tada lyg netyčia jūsų žvilgsnis užkliūva už kito vežimėlio. Ir tada – o štai čia profesionalai ir skiriasi nuo mėgėjų, nes tai be galo svarbu – žvilgsnis kyla į viršų, akimirkai ir tik akimirkai susitinka su kito vežimėlio savininko akimis ir per tą akimirką jūs turite subtiliai, bet užtikrintai perduoti visas emocijas, kurias jums iššaukė to kito vežimėlio turinys.

Ir babytės-kiborgai čia vėl išlieka aukštumoj – galiu prisiekti, jų akyse yra kažkokie supermodernūs skeneriai, kurie akimirksniu peržiūri tavo vežimėlį ir tada parodo tau viską, ką apie tave galvoja.

O emocijų perdavimas – čia jau improvizacija, čia laisvoji ledo šokių programų, čia džiazas, čia Mocartas.

Vežimėlis, prikrautas alaus skardinių – alkoholikas!

Vežimėlis, prikrautas alaus ir vystyklų – dar tokie alkoholikai ir vaikus augina!

Vežimėlis, prikrautas akcijinio alaus, traškučių ir krepšinio sirgaliaus atributikos – vargšė žmona, vėl šitas storpilvis prie televizoriaus drybsos

Vežimėlis, prikrautas brangaus užsienietiško alaus – jau pats nebežino ko nori, kaip jį dar žemė nešioja.

Vežimėlis su vienu alaus buteliu – varge, varge ir ką tu su juo darysi, negi jau taip pinigų neturi?

Vyro vežimėlis su šaldytomis picomis – tai ką, bobikės negali susirasti, nevėkšla?

Šeimos vežimėlis su šaldytomis picomis – žvilgsnis turi būti toks, kad atrodytų, jog smegenyse įvyko trumpas sujungimas.

Vežimėlis su ekologiškomis prekėmis – žvilgsnis atspindi seną patarlę „raskažis šikną drasko“

Ir tai tik improvizacijos kelių prekių tema. Prekių miksai suteikia progą naujoms emocijoms, o žmogaus amžius, išvaizda ar apranga suteikia dar papildomų atspalvių.

Kostiumuotas vyras, perkantis brangų vyną – pižonas, norintis pasirodyti

Dvi pusamžės ponios, besirenkančios putojantį vyną – na, bet ar tikrai jums tai padės?

Šeima, perkanti prekę, kai šalia yra akcijinė – jūs ko savo vaikus mokote, bepročiai?

Žmogus, su šakute tikrinantis bandelės šviežumą – ką tu darai, gyvuly, juk jai skauda! (dažniausiai kitoje pusėje stovinčių kepėjų žvilgsnio reikšmė)

Vyras su sąrašu – vėpla, žmonos skuduras

Vienas žiauriausių mano matytų atvejų, kai vyras su sąrašu sustingo daržovių skyriuje niekaip nesuvokdamas, kurie daiktai yra aguročiai, o kurie tos prakeiktos cukinijos iš Sąrašo. Prie jo tuoj pat prizvimbė dvi babytės-kiborgai ir žvilgsniais tiesiog ištaškė į gabalus. Žiauru…

Aš jau nekalbu apie tai, kas būna, kai prie kasų pirkėjas įsimeta į vežimėlį prezervatyvų.

Ir kas būna, kai tai padaro moteris…

Ir kas būna, kai tai padaro du vyrai…

Žvilgsniai susikryžiuoja, nukrypsta, pakyla, išsiskiria ir pralaimėtojas tursena su savo vežimėliu ir pažeminta savigarba tolyn, o laimėtojas pasižymi pergalės ženklą (keista, kad prekybos centrai dar nesugalvojo tokiems atvejams lipdukų) ir pasileidžia ieškoti kitų varžovų.

Juk svarbiausia parduotuvėje ne apsipirkti, o laimėti kuo daugiau dvikovų.

Turiu pasakyti, kad pradžioje man sekėsi gan prastai, nes varžovai taikė niekingai žemus metodus – jie mane atpažindavo, ar bent jau apsimesdavo atpažinę – mačiau per teliką, neatsimenu nei kada, nei kur, bet vis tiek – ir tada pradedavo gręžti žvilgsniais dvigubai stipriau.

Matai, toks žinomas žmogus, per TV rodosi, o nežino, kur makaronai sudėti…neįpratęs, matyt, iš to gero gyvenimo.
Matai, toks žinomas žmogus, per TV rodosi, o pigiausią akcijinę kavą perka, fu, kokia gėda
Matai, toks žinomas žmogus, per TV rodosi, o jau lietuviškas kečupas jam netinka, reikia užsienietiško.
Ir taip toliau…

Iš pradžių man buvo sunku, be proto sunku…

Bet visiems, kurie pamato tikrąją situaciją ir kas vyksta prekybos centruose, iš pradžių būna sunku. Ir kai jau nervai nebelaiko reikia imtis drastiškų priemonių. Pavyzdžiui, įsidėti į vežimėlį naujausią „Playboy“ (viršeliu į viršu, nors paprastai darau atvirkščiai), kremo rankoms, stipriausio ir pigiausio alaus „bambalį“ ir lėtai važinėti po prekybos centrą vos ne fiziškai girdėdamas, kaip visiems, bandantiems pažiūrėti į mano vežimėlį, išmuša kamščius…

Geri geri laikai. Bet jau metas baigti, o aš dar neparašiau apie kitus parduodromenės gyvenimo akcentus – kas būna, kai per klaidą įsidedi prekes į svetimą vežimėlį, kai tavo vežimėlis būna prikrautas iki kraštų, kaip reikia bendrauti su kasininkėmis ir kokios mutacijos įvyksta eilėje, kai paėmusi tavo prekę kasininkė eina tikrinti jos kainos į salę.

Bet viskam tam bus laiko ir vietos kitam įrašui. O jei manote, kad čia kapitaliai nusirašiau, tai atraskite savyje drąsos įžengti į prekybos centrą ir į viską pažiūrėkite naujai. Pažadu – jums neprireiks net mėlynosios Morfėjaus piliulės.

5 comments on “Žvilgsnių karai ir babytės-kiborgai

Čia yra vieta komentarams
  1. Vitalius

    Geras, labai pralinksmimo! =)

  2. Jurgita

    Apie merginą, perkančią prezervatyvus, tai labai taiklu. Atrodo, kad dar ir dabar sekso nėra.
    Geras straipsniukas:)

  3. Rūta

    geras! įtariau ir aš, kad kažkas ten vyksta, daugiau negu moki-veži. Bobytės-kyborgai pačios pavojingiausios tai prie kasų – sako “o, kokia jauna, turtinga šeima” – kartą man pasakė stačiai balsu ir dar pabėdavojo, kad va jos dukra tai Norvegijoj ir kaip sunku žmonėms šiais laikais. Stačiai nuleidau akis, nes juk aš dėl to kalta, kas gi dar kitas…. O jau kai keliu ant takelio kulinarijos skyriaus pusfabrikačių tai apsukrios namų šeimininkių disciplinos čempionės deda nokautus ir diagnozuoja, kad šeimininkė iš manęs visai prasta. O dar ir vaikus tuo maitins? Apie prezervatyvus (ir dar higieninius paketus) tai nė kalbos nėr. O koks, dabar supratau, siaubas, kai šito gėrio paprašau, kad nupirktų vyras. Jį matyt kiti pirkėjai išvis nužudo… Koks sunkus tas apsipirkimas. Reiks eit treniruotis su playboy ir bambaliu 🙂

  4. Pirkeja

    Labai geras straipsnis!!!!!!!!!!!!! Del zmoniu kiekio, esanciu darbo metu, esu ne karta pagalvojusi ir niekaip negaledavau suprasti, ka jie visi ten daro 🙂 🙂 🙂 Dazniausiai pati atsiduriu tokiu “darbiniu” metu parduotuveje, kuomet tenka aprupinti ofisa braskemis ar kitomis gerybemis 🙂 Ir tikrai neatrodo, kad parduotuvese narsytu vien zmones, atbege su darbo reikalais 🙂
    Prisipazinsiu, kartais vogciomis zvilgteriu i kitu pirkeju vezimelius, bet labai stengiuosi to neparodyti viesai ir tai darau labai labai paslapcia 🙂

  5. Vilma

    Tikra tiesa apie babytes-kiborgus, viena mane bandė nokautuoti ne tik žvilgsniu – pažiūrėjusi į krepšelį (net ne vežimėlį), pareiškė “ir kada viską suvalgysite? Tiek daug perkate! Turbūt piningų turite? Aš neturiu ir neperku…”.
    Andriau, dar pamiršote vieną atvejį, kai atsistoji su vaiku prie “Tėvelių su mažyliais” kasos ir kasininkė paprašo visų babyčių-kiborgų praleisti mamą su vaiku…

Scroll to top