"Paradui vadovausiu aš!" - Ostapas Benderis

Italija 2011: kelionės įspūdžiai ir pinigai

Kadangi pasikroviau baterijas vienoje savo mylimiausių Europos šalių – Italijoje, tai apie tai ir parašysiu. Bet ne senbernariškus seilėtus įspūdžius – „kaip gražu, kaip gražu, leidžias saulė pamažu“, o savo potyrius ir neprofesionalius (kur ten man iki kelionių agentūrų guru) patarimus, kaip planuoti savo kelionės pinigus.

Ne kartą esu deklaravęs savo nemeilę kelionių agentūroms – buvau, esu ir turbūt būsiu įsitikinęs, jog tai tranai, užkeliantys kelionės kainas nepatyrusiems keliautojams ir pasmerkti būti pritrėkšti visagalio interneto letenos, nebent agentūrų vadovai spės prisisiurbti prie valstybinės kontoros spenio ir už dvigubą kainą skraidinti valdininkus po visą pasaulį. Galbūt tai visa dar kalba mano pasąmonė, kai prieš dešimt metų sumokėjau vienai kelionių agentūrai už tai, kad sudėliotų įdomiausius akcentus automobilinėje kelionėje nuo Vilniaus iki Venecijos ir jie taip sudėlioju, kad džiaugiausi grįžęs gyvas. Vienintelis kartas, kai kreipiuosi į agentūras – masinės AI kelionės,bet tai būna labai labai retai – kai jau nebelieka nei vienos smegenų ląstelės planuoti keliones pačiam.

Na, bet nukrypau, todėl grįžtu prie savo naujausių potyrių. Italija – neįtikėtina šalis, kur yra viskas, ko reikia šiek tiek prakutusiam keliautojui – puiki virtuvė, neįtikėtinas kultūrinis istorinis paveldas, jūros, kalnai ir demisezonui idealus oras.

Skrydis Vilnius – Roma

Niekada nebuvau iš tų pižonų, kurie niekina pigias avialinijas. Į Los Andželą su jomis gal ir nenorėčiau skristi, bet Europoje Ryanai/Wizzai puikiai atlieka savo funkcijas. Kainų konkurencija daro savo – iš Vilniaus kyla abi kompanijas, todėl belieka suderinti tinkamus laikus ir pigiausius skrydžius. Aš paprastai darau taip – stengiuosi turėti bet kelias lanksčias dienas kelionės pradžiai ir pabaigai, tada susirašau ant lapo visus įmanomus variantus ir imu dėliotis. Taip ir dabar – visi įmanomi išskridimai į Romą ir visos įmanomos grįžimo datos dviejų savaičių laikotarpyje. Žiūriu, kaip geriausiai ir pigiausiai viską suderinti, kad prarasčiau kiek įmanoma mažiau pinigų ir laiko. Beje, jeigu reikėtų rinktis – devyniais atvejais iš dešimties svarbesnis faktorius būtų laikas.

Turbūt nereikia sakyti, kad tokius veiksmus imu daryti du-tris mėnesius prieš skrydį. Šį kartą geriausiai sutapo Ryanair siūlomi skrydžio Vilnius-Roma datos ir kainos, tapus „WizzAir“ klubo nariu kainos buvo keliais litais geresniais, tačiau nesiklijavo datos – kelionė gaudavosi arba per trumpa, arba per ilga. Trys dienos buvo per mažai, septynios per daug, tad reikėjo suktis.

Du bilietai su visais mokesčiais kainavo 480 litų. Bagažo nebuvo, bet kam tas bagažas skrendant į Italiją, kai ten temperatūra +23? Šiltesnis švarkas ant pečių, į kelioninius lagaminus kompiuteriai (ech…), kelionių gidai, džinsai ir pirmyn!
Kitas klausimas – kur traukti atskridus? Naujokams klausimų nekyla – Roma ir tik Roma. Mes jau ten buvome tris kartus ir norėjosi kažko naujo – vynų ir Toskanos. Florencija irgi jau išnarstyta, tad liko mažesnieji miestai ir vynų šalis.

Kaip?

Jei neturi žymių nuolaidų keliauti traukiniais Italijoje bus brangoka – vien iki Sienos bilietas kainuos maždaug 40 eurų, o jei norisi pamatyti, kiek įmanoma daugiau, tai vienam žmogui traukinių bilietai gali kainuoti iki 150 eurų, dar pridėkime laiko išlaidas (keliaujant vos penkias dienas, jis labai brangus), nes reikia iš oro uosto važiuoti į centrinę Termini traukinių stotį Romoje, ten derintis tvarkaraščius ir panašiai. Atrodytų kas čia sudėtingo, bet kelionės pabaigoje aiškiai pasimato, kiek laiko sudeginai per tuos pusvalandukus ar penkiolika minutėlių.

Kita galimybė – mašinos nuoma. Jau senokai nesinuomuoju mašinų tiesiogiai per nuomos agentūras ir niekada to nedarau tik atskridęs. Turiu kelis labai patikimus interneto brokerius (ne lietuviškus, savaime aišku), pasitikrinu kainas ir gaunu 100 eurų kainą už keturias dienas. Nėra blogai. Visuomet rezervuoju mažiausią mašiną ir 4 atvejais iš 5 kompanija tokios neturi, todėl sukandusi dantis už tą pačią kainą suteikia didesnę.

Taigi – mašinos nuoma, kuras ir kelių mokesčiai (taupome laiką ir iki Sienos mauname magistrale): 620 Lt.

Maršrutą sudarinėjau gerą savaitę – jau buvau beužsakinėjąs viešbučius, po to atšaukinėjau ir vėl taisiau. Pagrindinė problema – esi vairuotojas ir esi vynų šalies širdyje. Kažkas nesiklijuoja, tiesa? Galiausiai išsirinkau ne bazinį (kai viename viešbutyje įkuriama bazė, ir iš jo lankomos įdomiausios vietos), bet linijinį maršrutą – važiuoji iš taško A į tašką B, apsigyveni, palieki automobilį ir šauni pramogauti. Tokiu atveju vargo planuojant daugiau…bet ar aš pasakiau „vargo“? Man kelionės planavimas sudaro turbūt trečdalį jeigu ne daugiau visos kelionės malonumo.

O linijinis maršrutas gavosi štai toks:

Roma (Ciampino) – magistrale iki Sienos – nakvynė Sienoje – kelionė iki San Gimignano ir pusdienis ten – kelionė iki Volterros ir nakvynė ten – kelionė iki Greve in Chianti ir nakvynė ten ir po to grįžimas ir dar dvi dienos Romoje.

Siena

Labai norėjau aplankyti šitą miestą, jis figūravo perskaitytose knygose, Jameso Bondo filmų gaudynių scenose ir mano romantiškose fantazijose. Galbūt lūkesčių žymeklį buvau užsukęs iki pačios viršūnės, bet teko šiek tiek nusivilti. Piazza del Campo, kurioje vyksta arklių lenktynės Palio, turbūt ir padaro didžiausią įspūdį Palio metu, nors daug kas tvirtina, kad Sienos katedra gražiausia Italijoje, tačiau ji nustebina tik pirmuoju žvilgsniu, o išgirtos „no traffic“ senosios Sienos gatvelės tapusios grynais turistų spąstais.

San Gimignano

Žymiausi turistų spąstai Toskanoje netikėtai paliko labai gerą įspūdį. Jaukus ir mažiukas miestukas, labai patogi parkingo sistema ir galybė nepretenzingų atrakcijų ir muziejukų. Senieji viduramžių pirklių bokštai vilioja susipažinti su miestelio praeitimi, nuostabūs Toskanos vaizdai iš aukščiausio bokšto, vieni skaniausių mano valgytų Italijoje ledų ir iki šiol neragauti skoniai – avietiniai su rozmarinu ar vaniliniai su gorgonzolos sūriu, juokingas nemokamas vyno muziejus, kuriame nėra į ką žiūrėti, tačiau po „apžiūros“ tiesiog būtina paragauti keturių rūšių vietinio vyno, kambarys miesto muziejuje, kuriame prieš šešis šimtus metų Dantė Aligieris Florencijos vardu derėjosi su San Gimignano pirkliais ir labai įdomi ekspozicija rekonstruojanti XIV amžiaus San Gimignaną, jo papročius, vidinius konfliktus, prekybos šafranu monopolį ir klestintį miestą pražudžiusį juodąjį marą.

Visų muziejų, bokštų ir ekspozicijos kainos neviršija 5 eurų, tačiau bendros išlaidos gan greitai akumuliuojasi nors tokiems dalykams keliaudamas stengiuosi netaupyti. Trys valandos – to pilnai pakanka susipažinti su San Gimignanu, gurkštelti baltojo Vernazza di San Gimignano vyno ir vingiuojančiu tarp vynuogynų keliu patraukti tolyn.

Volterra

Viena mano mėgstamiausių pramogų naujuose miestuose ir miesteliuose – pėsčiųjų ar dviračių turai. Tik nesuklyskit – jokiu būdu ne masiniai didžiųjų agentūrų siūlomi turai su naujausia technika ginkluotais gidais ir auto-fokuse nusistačiusių turistų minia. Praleidžiu daug laiko internete ieškodamas atsiliepimų ar rekomendacijų apie nedidelius privačius turus, kurie dažnai organizuojami ne tiek dėl pelno, o dėl noro pasidalinti žiniomis apie savo mylimą miestą. Iš patirties galiu pasakyti, kad geriausi būna „rain-or-shine“ turai, kur nereikia nieko iš anksto užsakinėti, o tiesiog tą valandą pasirodyti reikiamoje vietoje ir gidas visuomet ten bus.

Todėl apsidžiaugiau Volteroje radęs tokį „rain-or-shine“ neilgą turą, kuris kainuoja tik penkis eurus, bet minimali suma yra dvidešimt eurų. Volterra – nedidelis miestelis ir labai daug turistų ten nebūna, todėl ir minimalus mokestis, bet tai juk puiku – už dvidešimt eurų gauti privatų turą dviems, kai visas gido dėmesys skirtas tau – kas gali būti geriau?

Volterra – ant Toskano kalvų įsikūręs senovinis miestelis, žymus savo etruskų praeitimi, romėnų iškasenomis ir viduramžių karais. Turas žada būti įdomus, nors „rain-or-shine“ turuose visuomet kirba abejonė: ar pasirodys gidas. Įsitaisome netoli sutartos vietos, gurkšnojame vietinį baltą vyną ir mėgaujamės besileidžiančia saule. Po to einame dairytis ir iš tikro randame nedidelę vėliavėlę laikantį gidą – vokietį Franzą, kuris idealiai kalba angliškai, yra istorikas ir jau dešimt metų gyvena Volteroje. Daugiau nieko nėra – taigi turas mums privatus.

Tai ir pliusas, ir minusas – Franzas daug dėmesio skiria mūsų klausimams, bet išsiaiškinęs, jog mes iš buvusios Sovietų Sąjungos respublikos jis pradeda blaškytis tarp etruskų, viduramžių Florencijos ir dabartinės politekonomikos, kadangi yra akivaizdžiai kairiųjų „itališkojo komunizmo“ pažiūrų ir jam labai įdomu sužinoti, koks buvo tas komunizmo statymas Sovietų Sąjungoje. Tačiau už turą mokame mes, todėl grįžtame prie etruskų, prie senovės Romos, prie Renesanso miestų-valstybių karų, pasigėrime apšviestais romėnų teatro griuvėsiais, nuo aukščiausio Volterros taško dar spėjame pamatyti toli toli mirgančią Tirėnų jūrą bei Korsikos krantus ir kalendami dantimis iš šalčio atsisveikiname su Franzu.

Greve-in-Chianti

Paskutinė diena Toskanoje skirta vyno šaliai – Chianti regionui. Čia be mašinos jau niekaip neišsiversi, pravažiuodami trumpai sustojame ir apžiūrime kelis nedidelius miestukus, po to aš prisimenu kelionių forumiečių rekomendacijos atrasti vieną geriausiai užslėptų Chianti perliukų – Volpaia, ir dešimt kilometrų dardame dulkinu vieškeliu, išbaidome šernų bandą ir galiausiai „vidury niekur“ atrandame Volpaia – kaimiuką, kuriame mirtina tyla ir nesimato nei vieno žmogaus tarsi būtum atsidūręs filmo dekoracijose, tačiau vyno darykla veikia ir tradiciškai siūlo degustuoti po lašelį vietinio vyno.

Taip ir padarome, dar apsidairome ir grįžtame į centrinį miestelį Greve – apsistojame šalia esančioje kaimo turizmo sodyboje, neskubėdami pietaujame saulės nutviekstoje lauko terasoje, o po to einame išmėginti pagrindinės Greve vyndarių atrakcijos – „La Cantina“ vyno rūsio, kuriame nusiperki 10-25 eurų vertės elektronines korteles ir jas kišdamas į vyno statines gali paragauti šimto penkiasdešimties rūšių itališko vyno. Vienu paspaudimu į taurę įbėga kokie 40 gramų vyno – pakankamai, kad pajustum ir įvertintum.

Čia niekas niekur neskuba – žmonės migruoja tarp statinių, susipažįsta su vynais ir stengiasi pajusti žymiųjų raudonųjų Chianti ar Brunello skirtumus. Vėliau kaimo sodybos šeimininkė rekomenduoja vietinį restoranėlį vakarienei, kurį jau buvau nusižiūrėjęs ir planuodamas kelionę – naminis maistas, beveik lietuviškos kainos ir nenustygstantis ir be perstojo pokštaujantis italas padavėjas, regis, nuoširdžiai besidžiaugiantis užsukusiais klientais.

Viešbučiai, restoranai ir atrakcijos

Čia finansiniai klausimai sprendžiami labai įvairiai – priklausomai nuo poreikių. Viešbutyje man reikalinga tik lova ir karštas dušas, atrakcijoms ir muziejams pinigų turi būti tiek, kiek reikia, o restoranuose svarbiausia kainos ir kokybės santykis, todėl ypač tokiose gurmaniškose šalyse kaip Italija stengiuosi nepagailėti laiko ieškodamas gerų ir svarbiausia – įdomių restoraniukų, kad išvengčiau būtinybės sėsti valgyti ten, kur yra „tourist menu“.

Jeigu nesinaudoji CouchSurfing sistema (o Toskanoje pasirinkimo nėra labai didelio), už viešbutį nakčiai teks sumokėti ne mažiau kaip 60 eurų dviems. Užsakinėdamas visą laiką atsižvelgiu į mažiausiai trijų kelionių forumų lankytojų nuomones ir įvertinimus, tačiau tai nėra pagrindinis kriterijus. Lova ir karštas dušas – keliaujant man to pakanka, o toliau jau nelabai svarbu, ar tai hostelis prie pat La Rambla Barselonoje ar penkių žvaigdžučių „Wynn“ kompleksas Las Vegase. Šį kartą Sienoje buvo mažiausias mano matytas vonios ir tualeto kambarys, kitur langas su vaizdu į sieną, trečiur – vėsoka, bet į tokias detales niekada nekreipiau dėmesio.

Restoranai – kitas klausimas. Norisi išvengti turistinių ir ieškoti tų, kur dažniau renkasi vietiniai. Vien TripAdvisor patarimų čia nepakaks – pradėti galima nuo ten, tačiau paieškos sistemos gali išmesti labai įdomių keliautojų tinklaraščių su dar įdomesniais patarimais ir rekomendacijomis. Toskanoje už pietus ar vakarienę su vynu vidutiniškai mokėjome apie 35 eurus. Žinoma, taupyti čia galima ir nesudėtingai, bet ar verta tai daryti atvažiavus į Italiją?

Paskaičiavus trijų dienų išlaidas (iki grįžimo į Romą): apie 2500-2700 litų dviems. Įjungus maksimalų taupymo režimą viską, ką darėme buvo galima padaryti ir maždaug už kokius 2100-2200 litų.

Apie Romą atskira kalba ir atskiras įrašas.

5 comments on “Italija 2011: kelionės įspūdžiai ir pinigai

Čia yra vieta komentarams
  1. spaudziaklavisa

    Kelionės biudžetą išmokau skaičiuot kitaip. Nors ir nesu superdaug keliaujantis, per šiokią tokią keliavimo patirtį susiformavo skaičiavimo modelis.
    Paprastai, jei keliauja paprastas mirtingasis (ne su private jet ir ne pirkti kupranugario ir ne pas bobute į Ambražiškį, ty keliaujama nesvarbu kokia forma, paprastai kelionės diena kainuoja nepigiau nei 200 Lt vienam žmogui 1 dienai. Ši suma apima transporto kainą (kelius, lėktuvo bilietus, automobilį, kurą), nakvynę, maistą ir smulkias išlaidas.
    Sviravimas paprastai gali siekti iki kokių 350 Lt priklausomai nuo to į kokią šalį keliaujama ir pomėgių. Už tokią “kelionės dienpinigių” sumą – bus ir kur miegot ir ką pavalgyt. Taip sakant ) keliautojas jausis “orus”.

    Jei reik paskaičiuot kiek pinigų reikės nuvažiuot ten ir ten pvz 10 dienų – labai lengva paskaičiuot poros kelionės biudžetą. pvz – keliaujama 10 dienų 2se – rezultatas – 250*10*2=5000. už tokią sumą realu į netolimą užsienį nuvažiuot paatostogaut 10 dienų.
    Sakyčiau šis metodas daugiau mažiau galioja ir kelionių agentūrų pasiūlymams.

  2. Rima

    Gal galima placiau apie “rain-or-shine“ turus. Kur ieskoti ir kaip del ju susitarti?
    Aciu.

  3. Yevgeny

    Andriau, gal galetumet parekomenduoti viena kita patikima automobiliu nuomos tarpininka internete?
    is anksto dekoju.

  4. IB

    pabandykite puikiai pirataujantį visų pigių skrydžių agregatorių Azuon – nereiks praleisti jokio laiko prie popieriaus lapo :))
    http://azuon.com/

  5. Milda

    Įdomu buvo paskaityti ir palyginti su savo kelione po Toskaną. Mokėjau mažiau, pamačiau daugiau. 🙂

Scroll to top