"Paradui vadovausiu aš!" - Ostapas Benderis

Pasakysiu atvirai, kad pagal streso lygmenį ėjimas į valstybines institucijas ilgą laiką prilygo kelionei pas odontologą. Nors šituos du dalykus net nelabai galima lyginti – juodas debesis virš odontologo kabineto kabojo dėl vaikystėje vos veikiančiame mokyklos dantisto kabinete patirtų psichologinių traumų (brrr… net dabar nupurto), o štai ruošdamasis kelionei į valstybinę instituciją jau žinojai, jog tarnautojas atsigriebs ir išpils ant tavęs visą sukauptą negatyvą tarsi keršydamas už savo blogą dieną konkrečiai arba suknistą gyvenimą apskritai.

Iki šiol pamenu, kaip prieš kokius aštuonerius metus išėjęs iš Registro centro Bokšto gatvėje rimtai svarčiau paleisti akmenį į langus, nes mažytėje beorėje ir žmonių prigrūstoje patalpoje atstovėjęs dvi su puse valandos sužinojau, jog turiu užsakyti ir perrašyti pažymas iš naujo, nes vienur yra mano antras vardas, o kitur nėra.

Kaip nuėjęs tvarkytis savo pirmosios įmonės reikalų į mokesčių inspekciją ir tais gūdžiais 2003 metais bandydamas išsiaiškinti, kaip teisingai forminti mokestinę deklaraciją pasijutau kaip milijoną pavogęs aferistas, atsidūręs tardymo izoliatoriuje ir palydimas tokiomis pastabomis kaip “tai pačiam proto neužtenka susitvarkyti, ko čia pas mus lendi?”.

Apie katorgą, kurią reikėdavo įveikti norint valstybinėje poliklinikoje gauti kokią nors pažymą, jau net nereikia ir kalbėti.

Pirmosios patirtys kaip ir pirmosios meilės atmintyje išlieka ilgam ir reikia rimto postūmio, kad bjaurusis misteris Haidas transformuotųsi į daktarą Džekilą. Todėl įvertindamas savo laiko ir nervinių ląstelių kainą viską, ką tik įmanoma – nuo įmonės steigimo iki pažymos naujam vairuotojo pažymėjimui ar būsto paskolos popierių tvarkymo per šiuos metus stengiausi perkelti į privatų sektorių ar bent jau surasti privatų specialistą, kuris už tam tikrą mokestį gali išvaduoti nuo viso šito nereikalingo skausmo ir retrospektyvoje tas mokestis pasirodo visai nedidelis.

Tačiau yra situacijų, kai susilietimo su valstybinėmis institucijomis neišvengsi ir pastaraisiais mėnesiais teko tai daryti. Įspūdžiai po truputį kaupėsi kaupėsi ir galiausiai susikaupė.

Kažkada prireikė pažymos iš Registrų centro. Didžiulės erdvios salės, viskas kompiuterizuota, eilės išsklaidytos, priima dokumentus, greitai ir mandagiau pakonsultuoja, nesiunčia toli toli, jei kas ne taip, o padeda vietoje išspręsti problemas ir netgi palaukia, kol susimokėsi kasoje ir atneši čekį. Aukštas lygis.

Du kartus teko spręsti klausimus mokesčių inspekcijoje. Vieną kartą įėjau, paspaudžiau mygtuką, iš karto prisėdau pas malonią ponią, per dvi minutes užpildžiau popierius, dar per minutę susimokėjau ir išvykau užtrukęs 15 minučių ir lengvai apstulbęs. Kitas kartas irgi buvo panašus, tik susidūriau su technologine problema – reikėjo elektroninėje bankininkystėje atlikti mokėjimą, atspausdinti išrašą ir paduoti jį VMI darbuotojai. Bėda tik, kad VMI turi tik vieną spausdintuvą ir prie jo nusidriekė žmonių eilė, kadangi ne visi taip jau greitai moka naudotis elektronine bankininkyste – vyrams reikia uždengti pečiu ekraną, kad niekas ginkdie nepamatytų likučio, moterims – ir panašiai. Darbuotojos galėjo nekreipti dėmesio ir užsiimti savais reikalais, o galėjo pasielgti taip,  kaip pasielgė – salėje stovėjo antrasis kompiuteris (tik be spausdintuvo) ir jos tiesiog pasiūlė atlikti mokėjimą, pakviesti jas ir parodyti patvirtinimą. Technologiškai VMI čia šiek tiek sušlubavo, bet visiškai neprivalomas žmogiškumas triumfavo.

Ir labiausiai mane pribaigė Migracijos valdyba. Prieš kelionę prireikė pasikeisti pasą ir aš gerai prisiminiau, kokius pragaro ratus reikėjo praeiti, kai prieš septynerius metus buvau netekęs paso – nešiau nuotraukas, stovėjau eilėje, nuotraukos netiko, fotografavausi iš naujo, stovėjau eilėje, vėl laukiau, po to vėl stovėjau eilėje, buvau kelis kartus apšauktas, kad kažką neteisingai užpildžiau ir panašiai. Todėl ir iš šio vizito nesitikėjau nieko gero, tik nervų ir laiko gaišimo.

Pirmas įtarimas kilo, kai paskambinus pasitikslinti buvau pasitiktas išskirtinai maloniai, gavau išankstinę registraciją ir laiką, kada atvykti ir dar paaiškėjo, kad nei nuotraukų, nei išankstinių popierių pildyti nereikia. Atvykau nustatytu laiku ir būdamas labai įtarus bei pasiėmęs kelis tušinukus (bent jau anksčiau tušinuko neturėjimas atvykus į valstybinę instituciją būdavo laikomas labai rimtu nusižengimu, o prašymas jį pasiskolinti – apskritai akiplėšiškumo viršūne). Buvau priimtas tiksliai savo laiku, atsakiau į kelis klausimus, visi popieriai buvo užpildyti kompiuteriu, atspausdinti, iš karto buvo paruoštas kortelių aparatas atsiskaitymui, o norint pasidaryti nuotraukas nereikėjo net atsistoti iš vietos, tik pasisukti į šalia stovintį aparatą.

“Atrodote labai rimtas” – pasakė malonioji ponia – “gal pabandykite nusifotografuoti dar kartą, kad būtumėte linksmesnis?”

Aš buvau nerimtas, aš buvau rimtai šokiruotas. Geraja prasme. Jau nebūčiau nustebęs, jeigu būčiau gavęs kavos su spurgomis, o po to dar ir klausimą –  ”o jums kavą su pienuku ar grietinėle?”.

Ir dar ten buvo vaikų žaidimų aikštelė su filmukus rodančiu televizoriumi, kas valstybinėje įstaigoje jau balansuoja ties iškrypimo riba.

Tai dabar ir galvoju – kas gi pasikeitė mūsų valstybinėje sistemoje, kad vis daugiau įstaigų iš Haidų virsta Džekilais tiek technologine, tiek žmogiškąja prasme? Juk tikrai atlyginimai nepakilo, juk tikrai nepasikeitė tarnautojų karta ir tai vyksta ne dėl kokių nors išsiuntinėtų aplinkraščių apie tarnautojų elgesio taisykles. Ir tikrai ne dėl to, kad mano veidas kažkur matytas, juk neretai aš būnu tik balsas kitoje ragelio pusėje ar numeriukas.

Aišku, galbūt šie procesais įsibėgėja tik didmiesčiuose, o mažesniuose miesteliuose ir vyrauja tarnautojo požiūris “aš caras, o tu šiukšlė”, tačiau šis sektorius yra sulaukęs tiek blogų atsiliepimų, nusivylimų, skundų ir juodos karmos, kad bet kokios, kad ir nedidelės permainos įkvepia

Comments are closed.

Scroll to top