"Paradui vadovausiu aš!" - Ostapas Benderis

Užsičiaupsi, po velnių? Ir (ne)suvažinėtas Landsbergis

Bendravimas – civilizacijos variklis ir komunikacijos poreikio patenkinimas puikuojasi kone pačiame Maslou piramidės viršuje. Kas nesutinka – nusipirkite bendravimo vadovėlį ir vibratorių (atsiprašau, bet čia senas anekdotas, o ne mano paties išsigalvojimas)

Bet kartais žmonių noras bendrauti gali išvesti iš proto ir sukelti padūkusį norą išrėkti straipsnio pavadinimą.

Kodėl čia aš taip? Nes kolega rekomendavo „labai labai“ gerą kirpimo saloną ir aš, būdamas rekomendacijų ir reklamos auka, tuoj pat ten susiruošiau, kai pradėjau klupinėti per užaugusius plaukus nematydamas kelio.

Kirpyklos ir grožio salonai man yra ypatinga vieta, kur visuomet darau tą patį – pasakau kirpėjai nudėvėtą iki skausmo bajerį, kad negaliu keturiasdešimt minučių į save žiūrėti veidrodyje ir įsigilinu į kurį nors moterišką žurnalą. Tai vienintelė vieta ir vienintelis laikas, kai skaitau moteriškus žurnalus, bet, žinokit, mano pasisemtų žinių poveikis kartais būna tiesiog magiškas. Kokiame nors susibūrime pakanka tinkamu laiku nerūpestingai įpinti pokalbį frazę apie raudonpadžius gražuolius ar išsakyti savo nuomonę apie naujausius blahnikus. Svarbiausia visa tai daryti nerūpestingai tarsi domėjmasis moteriškais bateliais būtų pats natūraliausias dalykas

Ir tada pamatau, kaip iš nuostabos plečiasi moteriškosios auditorijos akys ir jų palydovai netgi palydimi niuksais „matai, kokie vyrai būna“. Priceless just priceless.

Ir dar geriau – kad žurnalai dažnai rašo tą patį, todėl nesudėtinga įsiminti svarbiausią „trendinę“ informaciją. Juk repetitio est mater studiorum. Prisiekiu – penkis kartus ėjau į saloną, penkis kartus skaičiau skirtingus kosmo ir penkis kartus išėjau būdamas įsitikinęs, jog skaičiau tą patį žurnalą su tais pačiais straipsniais.

Bet aš nukrypau. Tame salone įvyko didžiausias mano košmaras – meistrė nesustodama kalbėjo visas keturiasdešimt penkias minutes. Apie viską, apie viską absoliučiai viską. Po kirpimo seanso apie jos vyrą žinojau daugiau negu apie geriausią savo draugą, nors čia labai tiktų Rhetto Butlerio nemirtingas posakis iš „Vėjo nublokštų“ – frankly, my dear, I don‘t give a damn.

Pirmas penkias minutes aš mandagiai linksėjau galvą ir netgi prisidėdavau prie pokalbio kokiu nors trumpu komentaru. Galbūt tai ir buvo klaida, nes kai supratau, kad patekau po kriokliu ir demonstratyviai pasiėmiau „Laimą“, buvo jau vėlu. Atrodė, kad žurnalas mano rankose nematomas, nes istorijos apie gyvenimą ir vyrą liejosi toliau. Praradęs viltį kažką padaryti pradėjau labai garsiai čežinti puslapiais, bet ir tai nepadėjo.

Galiausiai kankynė baigėsi ir susimokėjęs sprukau iš salono likęs be savo mėnesinės moteriškos informacijos dozės ir griežtai pasižadėjęs čia daugiau nekelti kojos.

Kita vieta, kur dažnai patenku į spąstus – taksi automobiliai. Kadangi kurį laiką gyvenau be automobilio, tekdavo dažniau pasinaudoti taksi ir važinėdamas tik vienos bendrovės automobiliais jau žinojau visus vairuotojus ir žinojau, kuris automobilis yra baisūs spąstai, kai nepadės nei pasiimta knyga, nei demonstratyviai spaudinėjamas mobilusis.

Būdavo ir tokių epizodų, kai pamatęs vairuotoją ir susitaikęs su savo lemtimi apimtas mazochizmo priepuolio pats pradėdavau pokalbį – na, tai kaip ta jūsų dujinė įranga, kur praėjusią savaitę streikavo.

Dar blogiau – jeigu kirpėjos linkusios apkalbinėti vyrus ir įvairiausios padermės veikėjus, kuriuos netyčia parodė per televizorių, tai taksistai yra baisūs politikanai. Ir ne bet kokie – o amžini radikalai, visuomet turintys nuostabių idėjų, kaip reikėtų tvarkytis. Tik dažniausiai idėjų priekyje, viduryje ar gale figūruoja žodis „šaudyti“.

Žinoma, kai mane cunamiu užgriūna toks sąmonės srautas, kartais pasitaiko ir vienas kitas brangakmenis. Vieną kartą pravažiavom vieną pėsčiųjų perėją, mano taksistas pritilo ir kažko nuliūdo. Po to sako – „žinai, kažkada važiavau šita vieta ir žiūriu per perėją eina Landsbergis. Pristabdžiau ir praleidau. Ir nuo tada vis galvoju – kas būtų, jei būčiau jį pervažiavęs? Gal dabar Lietuva geriau gyventų?“.

Ir norėdamas nesugalvočiau.

Bet jūs galite pasakyti – tai ko tu nepaimi ir nepasakai tiems pasakoriams, kad nori tylos ir ramybės? Žinokit, nepavyksta. Mandagiai nepadeda, griežtai nesigauna, o užriaumoti taip, kaip straipsnio pavadinime dar ir neverta, nes iš kirpyklos norėčiau išeiti su abiem ausimis.

Gal kažkada, kai užaugsiu ir išklausysiu specialius kursus…gal…

O jūs? Ar turite tokių žmonių, kuriuos norėtumėte užčiaupti? Bet nepavyksta?

3 comments on “Užsičiaupsi, po velnių? Ir (ne)suvažinėtas Landsbergis

Čia yra vieta komentarams
  1. J.T.

    Skaitau, šypsausi (tiesą sakant, beveik kvatoju) ir galvoju: teko ir man tokiose situacijose atsidurti, beje, taipogi kirpykloje ir taxi. Bet blogiausia tai, kad kartais pati niekaip negaliu užsičiaupti… Mintyse suprantu, kad jau pradedu šnekti vėjus, bet imti ir sustoti tiesiog nesigauna. Labiausiai gėda prisiminti, kaip įsiplepėdavau su direktore, atėjusia aptarti darbinių reikalų, pokalbį pradedam apie darbus, o baigiam – apie pasaulinius kataklizmus 🙂 Kitą kartą, kai pajusiu, kad jau reiktų liautis kalbėjus, tikrai prisiminsiu jūsų pastebėjimus šia tema 🙂

  2. Vitalius

    Labai labai patinka tamstos rašymo stilius, skaitydamas kiekvieną straipsnį bent nusišypsau, o dažnai ir nusijuokiu. Prisipažinsiu, kad iki šiol nesu matęs nė vienos “Pinigų kartos” laidos, bet gal reiktų pradėt žiūrėti =) Žinau, kad ten tokių bajerių greičiausiai nebus, bet vedėjas tikrai žodžio kišenėje neieško (bent jau “realiame gyvenime”), tai turėtų būt įdomu žiūrėt ir formalią laidą.

  3. reklamuotis

    Tiesiog privalu pripazinti jog tai negincijamai vertos demesio idejos ir del sios prizasties be abejo buvo linksma perskaityti. Vertetu papildomai surasti tokio naudingumo ideju.

Scroll to top