"Paradui vadovausiu aš!" - Ostapas Benderis

“Sostų žaidimo” recenzija. Kaip įsimylėti knygą ilgam

Ši meilės istorija trunka jau trylika metų. O tai jau rimta. Dar be kita ko – meilė vyriška. Ir panašu, kad truks dar ilgiau.

Prieš trylika metų pavargęs nuo n-tojo „Žiedų valdovo“ skaitymo, ėmiau ieškoti naujų fantasy arba maginės fantastikos knygų, paklausiau Amazon knygyno rekomendacijų ir parsisiunčiau pirmą kartą girdėto amerikiečio rašytojo George R.R. Martino knygą „Sostų žaidimas“ („Game of thrones“).

Ir užsikabinau – rimtai ir ilgam. Rimtai, nes tai neįtikėtinai gera knyga. Ilgam, nes „Sostų žaidimas“ buvo tik pirmoji knyga iš „Ledo ir ugnies giesmės“ serijos, kurią turėtų sudaryti septyni vienas už kitą storesni tomai. Šiuo metu jau perskaičiau penkis ir sustojau, nes šeštąją knygą rašytojas dar tik kuria, o milijonai gerbėjų graužia sau nagus, alkūnes ir kitus padargus.

 

Kuo gi taip smarkiai kabina „Sostų žaidimas“? Visų pirma – sukurtu pasauliu. Vesterosas, Laisvieji miestai ar Valyrija tiesiog ideali vieta pabėgti, kai už lango nyku ir norisi sielą gaivinančių įspūdžių. Nuo įšalusių miškų iki senovinių miestų, nuo dūžtančių jūrų bangų iki vergų turgaviečių – viskas taip gyva ir tikroviška, kad, regis, užsimerktum, žengtum žingsnį ir tu jau ragauji vasaros vyną Braavose, diskutuoji su alchemikais Oldtauno citadelėje ar stebi riterių turnyrą Kings Lendinge.

 

Antra – romano veikėjai. Maginės fantastikos gerbėjai yra pripratę, kad viskas būna aišku ir pateikta tarsi ant lėkštutės. Gendalfas – geras, Sauronas – blogas. Haris Poteris – geras, Voldemortas – emm, nelabai geras. Savajame „Sostų žaidime“ Martinas be gailesčio laužo šituos stereotipus. Čia nėra baltos ir juodos spalvos, nėra „geriečių“ ir „blogiečių“. Pats nemėgstamiausias personažas verčiant puslapiui darosi vis simpatiškesnis ir žmogiškesnis, o auksinės širdies „geriukas“ parodo ir savo tamsiąją pusę. Beveik visose knygose gali būti tikras, jog nuo pirmojo puslapio identifikuoti pagrindiniai veikėjai laimingai pasieks paskutinįjį puslapį. Tik ne čia. Martinas šienauja veikėjus iš kairės ir iš dešinės, o skaitytojas pradėdamas naują skyrių niekada negali būti tikras, ar kažkuriam veikėjui tas skyrius netaps paskutiniu. Neveltui kalbėdamas apie J.R.R. Tolkieną pats Martinas yra pasakęs: „Gendalfo sugražinimas buvo didžiausia jo klaida“.

Ir pačių veikėjų čia tiek, kad tikrai prireikia knygos gale pateiktų giminių sąrašo ir genealoginių linijų idant suprastum, kas yra kas. Bet „Sostų žaidimas“ pakankamai gailestingas skaitytojui – viskas prasideda paprastai, o toliau siužetas lekia tiesiog galvotrūkčiais, intrigų, pavydo ir išdavysčių tiek, kad Bordžijos numirtų iš pavydo. Visa tai skaitytoją įsuka, apsuka galvą ir galiausiai palieka atvertusį paskutinį puslapį, gaudantį orą ir jau tiesiantį ranką į antrąją knygą.

„Sostų žaidimo“ tonas rūstus, Martinas nebijo stiprių žodžių ir stipraus veiksmo ir kraujas neretais tykšta upeliais. Bet skaitai ir supranti – taip reikia, nes taip ir buvo.

Paėmus „Sostų žaidimą“ atsiplėšti beveik neįmanoma, o ir kam tai daryti? O dar geriau – vienu ypu perskaityti knygą ir po to pasižiūrėti pagal ją padarytą „Sostų žaidimo“ TV serialo pirmąjį sezoną, kurį žinoma JAV televizija HBO sukūrė tiesiog nuostabiai.

5 comments on ““Sostų žaidimo” recenzija. Kaip įsimylėti knygą ilgam

Čia yra vieta komentarams
  1. saulius dt

    isties geras projektas – juk martinas darasinedamas ir prie tv serialo rimtai prisideda, kaip suprantu. tad kyla klausimas, ar heroju sienavimas nera iki galo susijes su aktoriu uzimtumo klausimu? gendalfo sugrazinimas galbut nebuvo geriausias triukas tolkieno atveju, bet gal tai ne vien triukas? gal galima itarti religine potekste, kurios svarbos martinas nejunta?

  2. saulius drazdauskas

    nezinau, kaip geriau daryti, ar pirma skaityti knyga, ar ziureti filma? nusipirkau trecia dali ir laukiu trecio sezono…

    • Shaun

      Perskaičiau. Įdomiai parašyta, lengvai skaiotsi, įtraukianti, ypač jaunimui turėtų patikti (istorinių-literatūrinių knygų paskutiniu metu neleidžiama). Tiesa, veikėjų charakteriai kiek schematiški. Tikrai ekranizacijai, mano nuomone, tiktų. Tačiau Holivudas neužkibs (nors vengrams pavyko su Holivudo pagalba sukurti daug nuobodesnį filmą apie vengrų Tėvynės atradimą), o lietuviai neįgalūs. Ponios Ingos istorinius tekstus, nors ir negausius, skaitau su susidomėjimu, jie patrauklūs dėl gebėjimo tekste užmegzti intrigą (juos mielai skaito ir mokiniai).Norėčiau palinkėti p. Ingai kūrybinės sėkmės. Laukieme kitų tekstų.

      • Vytautas

        Nesupratau visai komentaro 🙂 Holivudas gal ir neužkibs, bet užkibo HBO. Ir gana rimtai užkibo. O kas yra Inga ir kodėl lietuviai neįgalūs?
        Knyga yra puiki, telieka pritarti recenzijos autoriui. Tiesa, dėl veikėjų tai labai didelio kontrasto nepastebėjau. Ir bent jau Edas Starkas tikrai išlaikytas tuo “geriukiu” iki pat, o ir kita pusė nepanašu, kad pasikeistų radikaliai. Bet gal dar nustebsiu ir atsiimsiu savo žodžius 😀 Tame ir žavesys.

  3. ss

    andriau, kaip antrosios knygos vertimas juda? gal netycia numanai kada butu imanoma tiketis? aciu

Scroll to top