"Paradui vadovausiu aš!" - Ostapas Benderis

NFL savaitgalis Londone

– Skrendu į Angliją. Amerikietiško futbolo žiūrėti,- sako mano draugas kalbėdamas telefonu ir visas į Vilniaus oro uostą važiuojantis automobilis prapliumpa juokais. Oksimoronas ir nieko daugiau.

–         Jūs turbūt visai išprotėję? Skrendate į Angliją dėl futbolo? Amerikietiško? – purto savo smailią barzdelę Stanstedo oro uoste mus pasitikęs pakistanietis vairuotojas.

Galbūt mes ir išprotėję. Kartu su dar 80 000 žmonių, kurie praėjusį savaitgalį kaip skėrių būrys sulėkė į Londoną. Į vieninteles metų rungtynes – amerikietiškojo futbolo (geriausio žaidimo pasaulyje, jeigu leisite pasakyti) International NFL Series Londone. New England Patriots prieš St.Louis Rams. Vieną kartą amerikietiško futbolo antžmogiai palieka savo numylėtas US and A ir persikelia skleisti NFL dvasios į Angliją. O čia suvažiuoja fanai iš visos Europos – Anglijos, Airijos, Vokietijos, Prancūzijos, Skandinavijos. Ir Lietuvos. Važiavom penkiese, taigi visai nemažas bendro Lietuvos NFL gerbėjų skaičiaus procentas.

Šeštadienis. Londonas vėjuotas ir vėsus, bet mums tai nei motais. Kadangi miegoti daug nesiruošėm, apsistojom hostelyje, kur galima tik nukristi į lovą ir šiek tiek pailsėti. Hostelyje tvyro atsipalaidavimo ir sodrios rūkomos žolės kvapas, o mūsų lovos tokios senos ir taip girgžda, kad praminam kambarį Girgždesių Sala. Bet mes juk Londone, NFL rungtynėse ir jokios smulkmenos nerūpi. Pirma stotelė – pagrindinė NIKE parduotuvė Oksfordo gatvėje, kuri transformavosi į NFL atributikos pardavimo centrą.

Oksfordo gatvėje padaugėja ryškiaspalvių NFL marškinėlių – juos dėvi ir ant marškinių, ir ant megztinių ir netgi ant striukių, o pačioje parduotuvėje, kur tave pasitinka NFL uniformomis vilkintys pardavėjai, apraibsta akys – rojus NFL fanui. Ieškau savo pamėgtų Oakland Raiders skilties, atrandu ir netrukus į Londono sienos šviesą išneria dar vienas ryškus NFL fanas su 20 numeriu pažymėtu „džersiu“.

Trumpam atsiskiriu nuo kompanijos ir atlieku privalomą kiekvienos viešnagės Londone dalyką – didžiųjų knygynų terapiją, apžiūriu naujienas, išgeriu kavos ir tiesiog atsipalaiduoju.

Kitas sustojimas – Trafalgaro aikštė, kur NFL organizuoja Fan Rally – gerbėjų susirinkimą. Didžiulė scena, milžiniški ekranai ir palapinės, kuriose galima užkąsti tradicinio amerikietiško maisto, apsipirkti, sudalyvauti aukcione ir įsigyti vieną kitą suvenyrą. Ir paklaikę londoniečių žvilgsniai – kas šitie žmonės ir kodėl mes neatpažįstame nei vienų marškinėlių?

Vyksta pramogos kiekvieno skoniui – gali pasitreniruoti svaidyti kamuolį, spirti įvarčius ar išmetinėti jį. Eilės didžiulės, bet visi draugiški, mandagūs ir labai linksmi – visi čia dėl savo mylimo sporto. Žaidžiam žaidimą – pamatyk visų 32 komandų marškinėlius ir laukiam, kol ant scenos pasirodo NFL veteranai, muzikos žvaigždės ir pagrindiniai dalyviai – abiejų komandų žaidėjai ir treneriai. Tarp jų ir lietuvių kilmės „Rams“ gynėjas James Laurinaitis – didžiulė NFL žvaigždė.

Bet laikas tiksi ir metas skubėti į pirmąsias rungtynes. Šeštadienis tradicinio futbolo diena, atsisakom Premier lygos komandų su didžiuliais stadionais ir metro bildame į Brentfordą, kuri trečios lygos Brentford FC žaid su Hartlepool. Tikras old school angliškas futbolas – vietinis klubas, kurį palaiko vietinė bendruomenė. Stadionas jaukus, jame telpa 12000 žmonių, rungtynes stebi apie 7000. Gurkšnojame alų ir greitai išmokę nesudėtingas skanduotes jau pritampame prie masių nuoširdžiai staugdami „Come on Brentford!”. Brentfordas du kartus pirmauja, bet abu kartus neišlaiko persvaros ir stadiono nusivylimui rungtynės baigiasi 2:2.

Atgal į Londoną ir draugai lobina eiti kartu į pokerio klubą, kurių dabar Londone kaip grybų po lietaus. Spardausi, nes struktūra prasta, įpirka irgi labai žema ir mieliau pažiūrėčiau „Skyfall“ – Bondo premjera Londone būtų stilingiau. Bet prie Odeono eilės milžiniškos, bilietai iššluoti, tad atsiduriame Fox pokerio klube. Abu mano bičiuliai greitai išlekia iš turnyro ir iškeliauja ieškoti pramogų ir alaus, o manyje gyvenantis užsispyrimas verčia žaisti iki galo. Užimu šeštą vietą, pasigerinu finansinius reikalus ir per naktinį Londoną traukiame į savo Girgždesių Kambarį.

Sekmadienis – didžioji diena. Rungtynės tik penktą valandą, bet prie Wemblio mes atsiduriame gerokai prieš vienuoliką. Nenuostabu – NFL laikosi tradicijų ir kaip ir kiekviename Amerikos stadione čia irgi organizuoja vadinamąją „tailgate party“, kai gerokai prieš rungtynes sirgaliai susirenka, kartu kepa barbekiu, geria alų, žiūri senų rungtynių įrašus, dalyvauja įvairiausiuose žaidimuose ir smagiai leidžia laiką.

Patenkame į tailgate party – Wembley parkingo aikštelėse vietos pakanka kokiai 20 tūkstančių žmonių, tiek ir dar daugiau jų pradeda rinktis. Seni, jauni, moterys, vaikai, skandinavai, ispanai, lietuviai – akys raibsta nuo marškinėlių gausos ir širdis džiaugiasi dėl tikros šventės atmosferos. Centre įrengtas mini stadionas, kur vyksta varžybos ir loterijos, aplink galybė „real American food“ kepančių paviljonų, su kamuoliais atėję žmonės turi galimybę pasimėtyti ir apšilti, kadangi oras dar vėsesnis nei vakar. Ir didžiulė atributikos parduotuvė – eilės milžiniškos, bet viskas juda labai sparčiai, kadangi tik atsistojęs į eilę gauni atributikos sąrašą ir tušinuką, judėdamas apžvelgi prekes, tada užpildai lapelį, įrašai komandos pavadinimą ir paduodi pardavėjui. Viskas tobulai sutvarkyta, jokių grūsčių ir jokio nepasitenkinimo. Praturtėju tikru amerikietiško futbolo kamuoliu, žieminėmis Oaklando Raiderių kepurėmis, šaliku, sportiniu krepšiu ir vėl susitinku su bičiuliais.

Paliekame tailgate party ir žingsniuojame į kitą party, kurį prieš rungtynes šalia esančiame pube organizuoja Londono NFL fanklubas. Žmonės susispaudė kaip silkės statinėje, prie baro vos galima prasibrauti, bet priežastis labai aiški – per didžiulius ekranus transliuojamas Liverpulio derbis – Evertonas prieš L:iverpulį. Kaip tik Liverpulis muša pirmąjį įvarčiais ir baras pratrūksta riksmais, o barmenas bučiuoja savo bicepsą, ant kurio matosi tatuiruotė – You‘ll never walk alone. Išeiname į lauką, dideliame kieme irgi vyksta prekyba, NFL publika mėto kamuolius, o sustirusi mergina su dideliu krepšiu nešioja Jagermeisterio shotus. Visai neblogai tokiame ore.

Ką gi metas į Wembley – einame į stadioną prieš dvi valandas, norisi kuo daugiau pabūti stadione, pažiūrėti apšilimus ir pajusti atmosferą. Stadionas suprojektuotas nuostabiai, nors jis pilnutėlis, bet nėra eilių nei prie užkandžių, nei prie įėjimo, nei prie tualetų. Atrandu ant savo vietos baltą plastikinį maišelį, nelabai suprantu jo paskirties ir padedu į šoną.

 

Stadionas sparčiai pildosi ir ūžia kiekvieną kartą, kai apšilimui išbėga Patriotų ar Ramsų žaidėjais.

Dar daugiau ovacijų sulaukia ir Ramsų cheerleaderių grupuotė.Apšilimas baigtas, stadionas pilnutėlis ir jame staiga pasirodo sunkvežimiai su aparatūra, penkios minutės ir jau stovi scena. Didžiuliais aplodismentais pasitiktas Londono meras Borisas Johnsonas kalba trumpai, aiškiai ir tiksliai tai, ką nori girdėti sirgaliai.

 

Milžiniškame ekrane pasirodo užrašas – „84,004 žiūrovai. Ačiū“. Kur jau ne – bilietai buvo iššluoti dar kovo mėnesį ir prie stadiono ryte būriavosi ne pardavėjai,  o beviltiškai bilieto ieškantys žmonės.

Prasideda prieš rungtynes vykstantis tradicinis šou ir stadionas suošia, kai ant scenos pasirodo „Train“ – super populiari Amerikos grupė. Dešimt minučių, populiariausių dainų popuri, fejerverkai ir dar po kelių minučių scenos kaip nebūta. Milžiniškos patrankos ima spjaudytis ugnimis, išlekia vėliavnešiai ir kurtinančio staugimo lydimi abiejų komandų žaidėjai.

 

Pasiruošiama giedoti Didžiosios Britanijos ir JAV himnus ir paaiškėja, kam buvo skirti plastikiniai maišeliai – stadione atsiranda abiejų šalių vėliavos.

Rungtynės prasideda. Autsaideriai laikomi „Rams“ iš karto įneša touchdowną (įvartį) ir pakvimpa intriga. Tačiau „Patriots“ atakuoja kaip cunamio banga, nušluoja gynybą ir sutriuškina „Rams“: 45-7. Tačiau nuobodžiauti nėra kada – ekranuose rodomos ištraukos iš kitų Amerikoje vykstančių rungtynių, skelbiami rezultatai, stadionas ošia reaguodamas į mėgstamas ir nemėgstamas komandas, pauzių metu su publika užsiima šokėjos, į tribūnas šaudomi prizai, ištraukiamos milžiniškos vėliavos, informatorius vis ragina ir ragina „daugiau triukšmo“ ir trys valandos prabėga kaip minutė. Game over.

Bet veiksmas dar nebaigtas. Praleidžiame į metro skubančias minias ir grįžtame į barą, kuris vėl prikimštas NFL sirgalių ir šį kartą visi žiūri vėlyvąsias rungtynes tarp amžinų priešų – Dalaso „Cowboys“ ir Niujorko „Giants“. Alus liejasi laisvais, bet nei vieno incidento, nei vieno kreivo žvilgsnio į kitų komandų gerbėjus – visi skuba mėgautis paskutinėmis nuostabios dienos minutėmis.

 

Ir tai jau tikrai viskas. NFL savaitgalis baigiasi. Bildame į Girgždesių Salą ir jau planuojame kitų metų keliones – 2013 metais NFL į Londoną atveža net dvi rungtynes. Galbūt tada iš Lietuvos jau važiuosim ne penkiese, o kur kas rimtesnė kompanija.

2 comments on “NFL savaitgalis Londone

Čia yra vieta komentarams
  1. Mindaugas

    pasikartosiu, bet Super Super Super!!

  2. Audrius

    Nesu matęs nė vienų Amerikietiško futbolo rungtynių, bet straipsnis susiskaitė skaniai. Reiks paieškoti kokių rungtynių internete 🙂

Scroll to top