"Paradui vadovausiu aš!" - Ostapas Benderis

“Vilko valanda” – pirmoji ištrauka

Knygos ištraukos nuo sausio vidurio pasirodys viename iš didžiųjų naujienų portalų – ten jų bus daugiau ir ilgesnių, o kol kas trumpas gabaliukas pirmajam paragavimui:

——————————————-

III

Vilnius, vėlyva popietė

1905 04 21

Vėlyva balandžio popietė  pasitaikė ypatingai giedra ir maloni. Vilniaus Universiteto dominijos katedros, auditorijos ir cechai jau senokai buvo ištuštėję, mat studentai skubėjo mėgautis pavasariška šiluma. Triukšmingo Nekrikštų rajono, esančio už Vilnelės, smuklininkai iš rūsių ritino alaus statines, mikliai nešė į lauką staliukus, kuriuos kaipmat aptūpdavo žmonės. Vaikai pasišokinėdami sekė paskui senąjį žydą Efraimą, ilgabarzdį Vilniaus pasakorių ir pramaniūgą, kniaukdami kaip kačiukai ir reikalaudami dar vienos nuostabios istorijos. Tačiau jiems teko nusivilti, Efraimas šypsojo, bet purtė galvą – nepaisant garbaus amžiaus vakarais jis dar uždarbiaudavo žydų kvartale Juodėsiuose mažytėje būdelėje taisydamas batus.

Senamiestyje, Katedros aikštėj, išdygo šapito, ir norintieji patekti į vakarinį cirko pasirodymą grūdosi ilgoje eilėje. Šurmuliuojantys miestelėnai dalijosi paskutinėmis paskalomis apie artėjantį Viršūnių susitikimą – itin svarbų Aljanso renginį, tai vienas, tai kitas pamodavo mikliems prekeiviams žydukams, aplink zujantiems vienračiais pedalminiais su didelėmis pintinėmis priekyje, prikrautomis ledinukų, sumuštinių su dešra, keptų bulvyčių ir vilniečių itin pamėgtų šaltskardžių, kurias bulvarinis laikraštis „Vilniaus teisybė“ pavadino „didžiausiu visų laikų Aljanso ir Universiteto dominijos alchemikų išradimu“. Tos skardinės buvo puodelio dydžio, o jose teliūskavo garu atšaldytas alus. Aplink aikštę sustatytų paviljonų, prekiaujančiu kefyru ir vaisiais, šeimininkai tuo nebuvo patenkinti.

Ūmai iš už Katedros išniro pulkas juodai apsirengusių vyrų. Katedros aikštėje besibūriuojantys žmonės nuščiuvo ir paniuro. Gerą nuotaiką it vėjas nupūtė. Tai buvo Katedros riteriai – religiniai fanatikai ir sunkusis Bažnyčios kumštis. Dvylika vyrų ėjo rikiuotėje po tris, kariškai mušdami koją, o vėjas plaikstė žemę siekiančius juodus apsiaustus. Kiekvienas riteris ant kaklo buvo pasikabinęs po didelį baltą kryžių, visų vyrų galvos buvo nuskustos plikai. Pulko priekyje žengė augalotas riteris didele lenkta nosimi – rūstusis prelatas Masalskis Vilniaus taryboje ėjęs ir Dvasios tarėjo pareigas. Jis sukiojo galvą į visas puses lyg vanagas, ieškantis aukos. Žmonės aikštėje skubiai nudelbė akis ir apsimetė, kad juos labai domina grindinys. Žydukai ant pedalminių kaipmat išgaravo.

– Alkoholis – tai nuodėmė! – nelėtindamas žingsnio riktelėjo prelatas. Jo skardus balsas nuaidėjo per aikštę tarsi varinio varpo dūžis. – O girtavimas šventoje vietoje – dar ir nusikaltimas.

Šaltskardės akimirksniu pradingo vilniečių kišenėse. Ir tik du vyrai mėlynomis uniformomis, stovintys netoli šapito, įžūliai spoksojo į prelatą Masalskį.

– Ei, plikiai, žiūrėkit tik ant žolės neužminkit. Tai jau tikrai bus nusikaltimas ir turėsime jus areštuoti,- riktelėjo vienas. Nesantaika tarp Vilniaus legiono ir Katedros riterių buvo gerai žinoma, sena ir negęstanti.

Prelatas nudavė nematąs ir negirdįs legionierių, tad šįsyk maišaties nekilo. Baltakryžiai kirto aikštę ir nužygiavo Šventosios Onos bažnyčios pusėn. Vis dėlto Katedros riterių vadą legionieriai, regis, įsiutino, mat būrys tyčia užkirto kelią antrojo maršruto tramvajui. Susinervinęs, kad tenka laukti, tramvajaus mašinistas odiniu šalmu taip sušvilpė gariniu švilpuku, kad garsas užgožė net Katedros varpinės laikrodį, pradėjusį mušti šeštą valandą. Tačiau švilpukas greitai pritrūko garo ir Senamiesčio gatvėse liko karaliauti varpų dūžiai.

Universiteto dominijos alchemikų katedros vadovas Jonas Basanavičius žvilgtelėjo į garometro ciferblatą ir palingavo galvą. Garometrą jis buvo gavęs jubiliejaus proga, labai juo didžiavosi ir nepamiršdavo pabrėžti, jog tikslų laiką rodo tik šitas prietaisas, o varpai – jau atgyvena, galbūt tikusi miestelėnams Stepono Batoro laikais, bet jokiu būdu ne dabar ir ne čia –laisvajame Vilniuje. Dabar garometras rodė, kad iki šeštos valandos dar liko kelios minutės, o varpai štai jau baigia išsikvėpti. Basanavičius seniai mėgino įtikinti Vilniaus tarybą pavesti Mechanikų gildijai sukurti didžiausią Europoje garometrą ir įtaisyti jį Katedros varpinėje, tačiau tam pasipriešino Dvasios tarėjas garbusis prelatas Masalskis. Mokslas ir tepaluoti išradimai yra viena, pareiškė jis, o amžinos dvasinės vertybės – visai kas kita.

– Netikslu, netikslu, – sumurmėjo Basanavičius ir, spragtelėjęs gaubtą, įsikišo garometrą į specialiai tam prisiūtą surduto kišenę.

Alchemikas patikrino, ar tikrai užrakino pagrindines savo laboratorijos duris. Spyna sušnypštė, ir raudona lempelė mirktelėjo duodama ženklą, jog alchemiko šventovė saugi.

Comments are closed.

Scroll to top