"Paradui vadovausiu aš!" - Ostapas Benderis

“KGB vaikai” – apie mistiką, nuotykius ir jaunystės nostalgiją

Nesu didelis ir rimtas knygų analitikas, labiau tylus skaitytojas nei rėksmingas recenzentas, todėl tai, ką dabar parašysiu priimkite su žiupsniu druskos (būčiau rašęs with grain of salt, bet kai mane Facebooke papeikė dėl anglicizmų vartojimų, tai labai susigėdau). Bet nusprendžiau parašyti ką tik perskaitytų “KGB vaikų” recenziją.

O aprašyti įspūdžius po skaitytos knygos nusprendžiau, nes:

a)     tai lietuviškas romanas, o jų vis dėlto nėra daug

b)    veiksmas vyksta man puikiais pažįstamais laikais ir Lietuvoje, tai dar retesnis atvejis

c)     tai pramoginis arba lengvasis arba komercinis romanas, o tai jau visiška retenybė, verta atidaus žvilgsnio su mikroskopu.

Kalbu apie netrukus knygynuose pasirodysiantį Justino Žilinsko romaną „KGB vaikai“. Mistinę nuotykinę istoriją, kurioje daug veiksmo, daug dialogų ir kasdienės kalbos ir mažai tai mūsų lietuviškai prozai būdingo per tris puslapius aprašomo „žvilgsnio į padūmavusius tolius ieškant savasties“.

Kitaip tariant – tai menkavertė komercinė literatūra, skirta tam, kad su savo keliasdešimčia litų atsisveikinęs skaitytojas smagiai praleistų laiką, bet turbūt nepatirtų dvasinio katarsio ir čakrų atsivėrimo.

Man tinka.

Tinka dar ir dėl tos priežasties, jog „KGB vaikai“ yra paskutinis mostelėjimas skrybėle nueinantiems mūsų jaunystėms laikams. Veiksmas vyksta 1996 metais, kai buvome studentai, važinėjome troleibusais, uždarbiaudavome, kur papuola ir kaip į beprotišką neįsivaizduojamą stebuklą žiūrėdavome turtingesnius tėvus turinčio kursioko rankose laikomą mobilųjų telefoną. Didelį kaip plytą su beprotiškai brangiomis minutėmis, bet to „super statuso“ simboliu. J.Žilinskas kaip patyręs drugelių kolekcionierius su padidinamuoju stiklu surenka tas tuometinio gyvenimo kruopeles – iki smulkiausių detalų, iki tais metais skambėjusių dainų, iki troleibusų maršrutų  ir gerto alaus rūšių – ir pateikia jas galinga nostalgijos banga.

Tačiau neapsigaukime – tai tik fonas. Fonas, kuriame vyksta greitas ir siautulingas nuotykinio romano veiksmas su mašinų lenktynėmis, paslaptingais globėjais, tamsiomis praeities paslaptimis, nežinia kam dirbančiais policininkais ir skustagalviais Kauno „berniukais“. Dar šiek tiek mistikos, šiek tiek istorinių momentų, šiek tiek grėsmingos trijų raidžių – K G B – kombinacijos ir turime gerai sukaltą nuotykinį romaną, kurį beskaitydamas gali pakelti galvą ir nustebti – ehei, brol, taigi jau švinta.

Siužetas užsuktai kietai, autorius kartais net persistengia bandydamas nustebinti, bet tai yra gerai. Tegu tik stebina išsiilgusius kokybiškos lietuviškos literatūrinės pramogos.

J.Žilinskas į nuotykinį žanrą ateina turėdamas patirties nišinėje literatūroje (mokslinės fantastikos gerbėjai turėtų prisiminti jo „Genomą 3000“, o vaikai – „Gugį“) ir ta patirtis galbūt šiek tiek pakiša koją. Kalbu apie norą būti autentiškam, apie detales, kurios man ir mano kartai yra žiauriai įdomios, bet jaunesniems nesuprantamos, o vyresniesiems gal ir pabodusios. Juk realiai žvelgiant 1996 metai buvo gan nykūs palyginus su Sąjūdžio laikų fejerverkais ar dabartiniais ipadiniais/facebookiniais laikais. Įdomu buvo gyventi jauniems, o ar nepaskęs detalių vandenyne tie, kam 1996-aisiais buvo penkeri ar keturiasdešimt – sunkus klausimas. Kaip ir klausimas dėl rusų kalbos – knygoje jos yra daug, labai daug. Vėlgi tai autoriaus sprendimas, kad rusai turi kalbėti rusiškai ir skaitytojas vardan autentikos turi tai matyti. Aš skaitau rusiškai laisvai ir ko gero, man labiau trukdė lietuviška transkripcija nei jei tai būtų autentiška kirilica. Tuo tarpu jaunesniam ar tiesiog rusiškai nemokančiam skaitytojui tai yra kinų raštas ir poreikis kas sekundę žiūrėti į puslapio apačioje esančius vertimus gali smarkai sumažinti tą malonumo jausmą, kurio gali tikėtis skaitydamas kokybišką nuotykinį lietuvišką romaną.

Bet tai jau tų skaitytojų ir paties autoriaus problemos. Į mano kartos nišą jis pataikė dešimtukui. Na, gerai – devintukui, nes vienu momentu jis pergudravo pats save ir galėjau triumfuodamas išrėžti: taip ir žinojau, kas žudikas!

Todėl tiems, kam nesvetimas nuotykio pojūtis ar dar ne tokie ir seni 1996-ieji – „KGB vaikai“ comes highly recommended.

Oi, aš vėl tai padariau…

P.S. Recenzija atlikta perskaičius išankstinę knygos versiją, taigi “KGB vaikai” jau netrukus knygynuose.

6 comments on ““KGB vaikai” – apie mistiką, nuotykius ir jaunystės nostalgiją

Čia yra vieta komentarams
  1. Darius

    Na ir kaip nepirkti po tokios recenzijos 🙂

  2. Linas

    Na, tikrai, kaip nepirkti po tokios recenzijos? 1996-aisiais man buvo 31-eri.
    P.S. Nors kaip tikram lietuviui reikia surasti prie ko prisikabinti: ar tik si recenzija nekvepia uzsakomuoju promotion’u. Ai, vistiek pirksiu….

  3. Neringa

    Suintrigavo…nekantraii lauksiu

  4. Vytautas Girdzijauskas

    Nekantrauju grįžti iš darbo ir skaityti toliau – nerealiai įtraukiantis reikalas. Aš 1996-ais tik mokyklą baiginėjau, bet prirūkyti kabokai ir Soul Asylium… atrodo grįžtu į tą laikotarpį, kai buvau visiškai žioplas ir išsižiojęs, ryjantis Biržiečių alų (gaila apie jį Žilinskas nerašo) ir bendraujantis su naujos kartos Kauno bohema.

  5. Pingback: Justino Žilinsko „KGB vaikai“: kas skiria muilo operą nuo romano ir grafomaną nuo rašytojo? | Jurodivai.lt

Scroll to top