"Paradui vadovausiu aš!" - Ostapas Benderis

Apie Vilniaus knygų mugę. Diletanto užrašai

Kadangi apie kultūrą reikia rašyti kultūringai, tai aš kultūringai palaukiau, ar apie didžiausią metų kultūrinį renginį pasipils išsamios analitinės recenzijos mūsų pagrindinėse žiniasklaidos priemonėse ir didžiuosiuose portaluose. Pagalvojau, ko jau man, kultūros diletantui, kišti trigrašį, jeigu rašys ir analizuos profesionalai bei savo amato žinovai.

No shit Sherlock. Ko gero, vienintelė normali ir išsami apžvalga apie Vilniaus knygų mugę pagaliau ketvirtadienį atsirado Delfyje. Autorė Gabija Vitkevičiūtė rašo gražiai, jaukiai ir labai suasmenintai, bet ji rūpinasi mugės viešaisiais ryšiais ir vis dėlto tai yra gražus, jaukus ir labai suasmenintas pranešimas spaudai. Atrodo, kad mugės rengėjai tuoj pasitaisys aureoles, purptelėję mostels angeliškais sparneliais ir nuskries į tolumoje padūmavusius Edeno tolius ruoštis kitai mugei.

Na, dar vienas kitas straipsnis spausdintinėje žiniasklaidoje ir besilankiusių žurnalistų įspūdžiai, kurių vinis yra – kiek buvo daug žmonių ir kaip buvo faina. Tai tiek tos tos didžiojo kultūrinio renginio analizės. Jeigu ekonomikos žurnalistai taip būtų nušvietę Ūkio banko griūtį, o politikos – Darbotvarkės partijų susijungimą, tai turbūt būtų greitai išskraidę iš darbų. Bet čia juk kultūra. Kaip dainavo, Smokie – „Culture, who the f%$%k is culture?”

Tad įterpsiu savo diletantišką trigrašį. Taip, mugėje buvo daug žmonių. Taip, mugė yra tarsi atlaidai knygos ir knygų mylėtojams. Taip, mugė buvo rekordinė. Ir jeigu jos organizatoriai patikės savo angeliškų aureolių realumu tai bus blogiausia, kas tik gali nutikti 2014 metų Vilniaus knygų mugei.

Nes šių metų knygų mugė akivaizdžiai parodė savo kelias stiprėjančias ligas, kurias reikia skubiai gydyti, kol jos netapo chroniškomis.

Mugė gerino lankytojų rekordus. Rengėjai ir mugės fanbojai (prisipažįstu, esu vienas iš jų, tik nekrykščiu. Esu nekrikštas) krykščia – valio! Ne valio. Tūkstančiai renginių yra pasimovę ant to paties seno kaip pasaulis kabliuko – įsitikinimas savo neblėstančiu populiarumu ir nenoras adaptuotis. Mugė šiemet traškėjo per visus kraštus. Nepatenkintų kiekis augo ir kitais metais rengėjai neabejotinai susidurs su elementariu ekonominiu mažėjančio ribinio pasitenkinimo dėsniu, kuris sako, jog kiekvienos per tam tikrą laikotarpį suvartojamos prekės vienetas sąlygoja vis mažesnį naudingumą vartotojui. Išvertus iš paukščių kalbos – kuo daugiau aš praleisiu laiko grūsdamasis ant laiptų, nepatekdamas į norimus renginius ar nešamas žmonių srovės, tuo man mažiau norėsis savo laiką skirti knygų mugei.

Taisyti galima jau šiandien. Žmonių srautų valdymas ir kontrolė nėra kažkoks nesuvokiamas ir akademiko laipsnio reikalaujantis mokslas. Piko valandos aiškios, atoslūgio irgi – perskirstykime renginius, perdėliokime mugės akcentus, galbūt netgi kitaip padėliokime atvykstančio transporto grafikus ar bilietų kainas ir problemą galima išspręsti.

Dar vienas dalykas, ko pasigedau mugėje ir kurį tikrai būtų galima apsvarstyti – naktinės programos įvedimas. Su kameriniais renginiais, poezijos ir prozos skaitymais, jaukiais koncertais seniems ir naujiems saviems, vidurnakčio aukcionais prie arbatos puodelio ar netgi literatūriniais protmūšiais. Gal net ir geležines širdis turintys leidėjai padarytų specialią naktinę nuolaidą savo knygoms. Juk visi žino, kada yra gražiausias Kapris, San Gimignano ar Monmartras. Kada sutemsta, turistai išvažiuoja ir lieka tik savi. Plačiąja to žodžio prasme.

Bet didesnė mugės problema – jos abejingumas pasirinktai temai. Šie metai buvo skirti paauglių skaitymui ir jiems skirtai literatūrai. Na ir? Kas buvo padaryta? Pranešimas „Ką skaito šiuolaikinis paauglys?“, kuriame kalbėjo nusipelniusios kultūrai tetos? O nenorėjote šiuolaikinio paauglio paklausti, ką jis skaito? Ir kur jis apskritai yra? Knygų mugėje pamatyti paauglį, kurio geležiniais varžtais prie savęs nėra prisirišęs koks itin apsiskaitęs tėvas ar mama, buvo sunkiau nei atrasti nekaltą mergelę populiariame Vilniaus klube penktadienio vakare. Dar viena puiki diskusija buvo ką ir kaip skaito Lietuvos mokykla XXI amžiuje, kurioje dalyvavo vėlgi nusipelnę literatūrologai ir kultūrologai, įtariu vis dar manantys, jog jaunimas domisi senąja graikų abėcėle, nes visi žino Psi. Dar viena diskusija – „Knygos paaugliams. Kur jos ir kaip atrodo“. Ir vėl tie patys rotuojantys garbūs ponios ir ponai, paauglių nei kvapo.

Tada tokia lyg ir paaugliška diskusija „Socialinių tinklų karta“, kurioje vėl dalyvauja ponai ir specialistai, kurių bendras draugų ir followerių skaičius Facebooke turbūt nesiekia 1000. Vienintelis dalykas prie ko negaliu prisikabinti – tai jaunų LRT radijo vedėjų laida „Esu paauglys. Mano reikalas – skaitau ar neskaitau“, kurioje – akivaizdu, bet neįtikėtina – dalyvavo ir paaugliai.

Berods ir viskas. Atrodo, kad mugės rengėjai susėdo, užklijavo etiketę, tada įmetė kelis tokius budinčius renginius „paaugliams“ ir pasijuto pareigą tautai ir tėvynei atlikę. Tai gal geriau neieškokite tos temos, nekankinkite savęs ir neerzinkite kitų.

Nepretenduoju į kultūrinę analizę, bet man aiškiai matyti, jog mugei tiesiog būtina atlikti savęs pačios SWOT analizę, atrasti savo jėgas, suprasti silpnybes, išnaudoti progas ir laiku įvertinti grėsmes.

Nes turime tikrai unikalų produktą, suteikiantį vos ne rankomis apčiuopiamą katarsį, ir būtų didžiulė nuodėmė ir gėda jo netobulinti, o dar blogiau dėl savo neklystamumo auros prarasti tai, kas buvo iki šiol sukurta.

7 comments on “Apie Vilniaus knygų mugę. Diletanto užrašai

Čia yra vieta komentarams
  1. Markas

    Labai geros pastabos, vaikų beveik nebuvo o akcentas jaunimui. Tik moksleivių autobusai buvo vežami vežami, o tie vaikai griebė viską kas ant stalo padėta, nesvarbu mokama, nemokama viską griebė ir…

  2. Intellectual Rebel

    Ačiū, Andriau, tai buvo būtent tai, ką ir aš norėjau pasakyti. Ir ką pasakiau sau, kai į mugę važiavau per keletą kartų (kitąmet pažadėjau sau taip nebesielgti) – nenorėjau stovėt puskilometrinėje eilėje prie kasų, norėjau patogiai pasistatyti automobilį, nenorėjau būti minios nešama neaišku kuria kryptimi. Pasigedau renginio DVASIOS. Jutosi tik komercialumas (jį man tik patvirtino dviejų draugių pokalbis prie išėjimo apie tai, “kad per dvi dienas buvo suprekiauta, kiek knygyne per porą savaičių tesuprekiaujama”).
    Knygų mugėse lankausi kasmet, jau kokių 10 metų. Kokybė tikrai kilo į kalną, bet šįmet, jaučiu, tikrai tie metai, kai viskas pradės ristis nuo kalno, nes problemos buvo būtent tokios, kurias išvardino Andrius.

  3. siap

    pardon, bet kuo sita muge skiriasi nuo sekmadienines talkuckes? kartais atrodo, kad zmogeliai taupo taupo litukus, o poto metams laiko uzsiperka su pseudo nuolaidomis. sio renginio masiskumas ji ir prazudys.

  4. Varna

    Juokinga, bet turėjau vilčių, kad ši mugė pagelbės paauglių literatūros klausimu, norisi užimti neskaitančius artimuosius paauglius, tačiau viskas Lietuvoje organizuojasi tikrai labai keistai – nė vieno paauglio neradau, renginiai skysti, apstatyti tais pačiais „ekspertais“ su pasenusiu išmanymu ir tiek žinių, o vaikai, katruos dar teko didžiajam nustebimui pamatyti, buvo verčiami eiti į Algio Mickūno knygos pristatymą vien dėl to, kad jų mokytojos norėjo pasiklausyti po jo pristatymo būsiančio Rolando Kazlo pasirodymo ir taip iš anksto užsiimti sėdimas vietas. Patys lankytojai taip pat atspindi savo poreikius, pažiūras ir pastangas. Matyt, tikrieji genijai tikrai ilgiau gyvuoja už grožį. . .

  5. Pingback: Jei jau taip, tada prisipažįstu (I) | Sakiniai iš Žaliakalnio

  6. Giedrius

    idomu paskaityti

Scroll to top