"Paradui vadovausiu aš!" - Ostapas Benderis

Vietnamas 2013. I dalis


Vairuotojas nardo po kelią, vedantį iš oro uosto, ir nuolatos pypsina.

„Gal ir gerai“ – galvoju – „kuo daugiau pypsins, tuo turės mažiau laiko mus kur nors nuvežti ir apiplėšti“. Ak tie stereotipai.

Pasirodo ir pats Hanojus – murzina Raudonoji upė, žmonės su vietnamietiškomis skrybėlėmis (nors turbūt jie patys sako tik „skrybėlė“), pirmosios žvaigždės ir kūjai su pjautuvais ir netgi dėdulė Leninas, vis dar rymantis savo skvere.

Automobilis sustoja gatvėje prie stoties ir vairuotojas rodo į adresą – va, šitas, o va ten hotel. Na, lyg ir ne „hotel“ buvom užsisakę, bet adresas tas. Įeinam, pradedam raustis pasų, o visiškai nesutrikusi registratorė jau pildo kažkokį žurnalą, kai už nugaros pasigirsta krenkšėjimas.

–         Pasiklydote,- sako balsas, priklausantis tikrajam mūsų šeimininkui. Matyt, kvaili turistai dažnai nuklysta į šalį, kad jam tenka juos susižvejoti iš įvairiausių pakampių. Čia atsitinka pirmas kultūrinis šokas, tiesa, nelabai didelis. Per Airbnb užsisakęs nakvynę Mike Homestay ir susirašinėdamas su Mike‘o broliu Charliu buvau įsitikinęs, kad jie abudu yra amerikiečiai expatai, Vietname sukantys savo nedidelį versliuką. Juolab, kad ir anglų kalba rašė gražiai ir sklandžiai. O gi ne. Mus pasitinkantis Charlie yra grynas vietnamietis, o jo vardas greičiausiai skirtas turistams. Vietnamiečiai papratę, kad jų vardai sunkūs atvykėliams, todėl save persikrikštija kokiu nors Diegu ar Lucky. Beje, su abiem teko susidurti.

Charlie nuveda mus pas save, kur gyvena kartu su tėvais, o dar tris kambarius nuomoja atvykėliams. Apie kambarį ir patį Charlie galiu pasakyti tik gerai ir labai gerai. Kambarys didelis, švarus (tiesa, nesitikėkit, kad jį kas nors tvarkys be jūsų pačių), tvarkingas dušas ir gerai veikiantis kondicionierius. Ir kaina tokia, kad galima apsiverkti – 16 dolerių nakčiai. O kadangi iš Charlie pirkome visus mūsų Hanojaus turus, tai jis dar padarė nuolaidą ir neėmė pinigų už tas naktis, kurias nenakvojome, bet kambarys vis tiek liko mūsų. Charlie visuomet buvo po ranka, subėgiojo pas kaimynus, kai reikėjo atsispausdinti įlaipinimo talonus ir netgi šeštadienį septintą ryto telefonu išsprendė kai kuriuos mūsų turo nesklandumus,

Pasidedam daiktus, pasiimam Hanojaus žemėlapį ir pirmyn laužyti stereotipų. Pirmas dūžta gan greitai – niekas prie mūsų nekimba, niekam mes neįdomūs, visas vietnamiečių dėmesys sutelktas į jų gatvės „restoranėliuose“ gaminamą maistą. Ant mažytės kėdutės įsitaisęs koks vietinis retkarčiais nulydi mus žvilgsniu, bet tik tiek.

Na, o gatvės maistas – čia jau atskira tema. Jeigu tetutė išsineša viryklę su prailgintuvu ant šaligatvio, pastato ant jos sriubos puodą, o šalia kokias šešias kėdutes – tai jau ir restoranas. Žodžio „higiena“ restauranininkų žodyne nėra, mėsos gabalai voliojasi ant padėklų kojų, prabėgančių šunų ir motorolerių dūmų lygyje ir niekas nesuka dėl to galvos. Vėliau vakarieniaujant kartu su Charlie, jis mestelėjo – norite higienos, važiuokit į Ameriką ar Europą, o čia Vietnamas.

Mums dar stinga drąsos prisėsti ant tų kėdučių, todėl ieškome restorano, kuriame, pasak Charlie, geriausia antiena Hanojuje. Ir laužome antrąjį stereotipą.

Motorolerių Hanojuje tūkstančiai. Šimtai tūkstančių. Gal net milijonai. Visi važiuoja kaip akis išdegę, pypsina kas penkias sekundes, perėjos nubraižytos nežinia kam, o didžioji dalis šviesoforų atlieka patariamąją funkciją. Jeigu lauksi kol kas nors sustos arba kelias ištuštės, taip visą gyvenimą ir liksi savojoje kelio pusėje. Kaip ten sakoma – why did chicken crossed the road?

Bet reikia tik atrasti drąsą savyje ir viskas bus gerai – eini sau tiesiai, akis įbedęs į plazdančią raudoną vėliavą išsvajotoje kitoje pusėje ir niekas į tave neatsitrenkia. Svarbiausia nesiblaškyti, nedaryti staigių judesių ir nebandyti pačiam išvengti motorolerių – jie tai padarys geriau už tave. Motoroleriais važiuoja visi, bet ypač buvo keista matyti važiuojančias šeimas – vyras vairuoja su šalmu, žmona sėdi su šalmu, vieną vaiką laiko ant rankų, kitą šalia savęs, bet abu be šalmų. Gal čia taip partija demografines problemas reguliuoja, ką aš žinau.

Pereiname gatvę ir atrandame „geriausią antienos restoraną Hanojuje“. Lauke išnešti puodai ir kėdutės, bei vitrinoje persikreipusios nykios antys labai didelio apetito nesukelia ir Rasa jau bevelytų sukti atgal, bet įsitempiu ją į vidų, o ten jau viskas normaliau. Prišokęs padavėjas pasiteirauja iš kur mes – sužinojęs, kad iš šiaurės Europos (sakyti, kad tu esi iš Lietuvos, Vietname yra beprasmiškas laiko gaišimas, nebent su savimi visur nešiotumeisi „Neregėtą Lietuvą“ ir bukletą apie Lietuvos pirmininkavimą ES vietnamiečių kalba), iš karto iššauna kitą klausimą – ar pažįstam Gordoną Ramsey. Sužinojęs, kad ne asmeniškai, bet žinom, kas jis toks, pūsdamasis iš pasididžiavimo patikina, kad Ramsey lankėsi pas juos, kepė antį ir liko labai sužavėtas. Kaip įrodymas – telefone parodomas Youtube klipas, kur Ramsey tikrai stovi virtuvėje ir stebi, kaip garbi ponia kepa antį. Garbi ponia pasirodo esanti padavėjo mama ir tuoj pat pristatoma susipažinti bei pasisveikinti.

Kepta antiena labai greitai atkeliauja ant stalo – skanu, bet nesu tikras, ar tikrai ji geriausia Hanojuje. Bet labiau nustebina alaus pateikimas – šiltas butelis ir ledukų prikrautas bokalas. Jeigu gersi labai greitas – bus palengva vėstantis alus, jeigu užgaiši – bus nebesuprasi kas. Alus – du litai, antiena – kokie aštuoni.

Pirmąją dieną Hanojuje nelabai kas suplanuota – tai tiesiog vaikštinėjama ir jaukinamės miestą, užsukame į kalėjimą, kuriame kalėjo ir buvęs kandidatas į JAV prezidentus Johnas McCainas – smegenų plovimas tikrai aukštame lygyje, iš nuotraukų atrodo, kad amerikiečių pilotai čia ne kalėjo, o tik sportavo, žaidė šaškėmis ir šventes šventė. Tai ypač papiktina kelis amerikiečius, kurie negali liautis burbėję net ir išėję iš muziejumi paversto kalėjimo.

Atsiduriame prie pagrindinio miestiečių traukos objekto – Kardo Ežero, kuriame pagal legendą gyvena milžiniškas vėžlys, bet kurio niekas nėra matęs. Labai patogu. Šalia ežero įsikūręs vandens lėlių teatras, iki spektaklio dar yra laiko, tad Rasa metasi į parduotuvių gatveles, o aš staiga pasijuntu visiškai pavargęs, tiesiog jėgų užtenka tik užvažiuoti liftu į penktame aukšte įsikūrusį barą su vaizdu į ežerą ir užsisakyti alaus, kurį šį kartą atneša maloniai šaltą. Pats tas trisdešimties laipsnių Hanojaus karštyje.

Šokančios lėlės vandenyje originalu, bet gan monotoniška, tačiau verta pasižiūrėti. Hanojuje vakarėja ir dar užsukam į Alaus Sankryžą (pastebit tam tikras kelionės tendencijas?). Tai tiesiog elementari dviejų gatvių sankryža, kurioje kiekviename centimetre stovi tos miniatiūrinės kėdutės ir žmonės geria alų, kuris pasak Charlie kainuoja 50 lietuviškų centų, bet man, kaip turistui, matyt, įkiša brangesnį firminį už pusantro lito. Štai tau ir prašau – apgavikai.

Pagaliau pastebiu ir pirmą vietinį Ostapą, kuris sėlina prie mano batų laikydamas rankoje plaktuką ir puspadžius, atseit, tuoj aš taisysiu tavo Crocsus. Ne, ačiū – ir papurtytos galvos jam visai užtenka. Nepalyginsi su košmaru Marakeše, kur turbūt tik ištrauktas pistoletas galėjo atbaidyti pardavėją ar kokį smulkaus kalibro sukčiuką. Kėdutės puikiai tinka vietnamiečiams, bet tik ne man, todėl atrodau kaip lietuviškas gandras. Dar pasisukinėjam po Senąjį Kvartalą, Rasa užsimano gatvėje parduodamų austrių ir nepaisant mano įtikinėjimų, kad ieško sau mirties, ne tik papuotauja, bet dar ir aš neišlaikęs prisijungiu.

Belieka tik laukti, kaip į tai sureaguos mūsų skrandžiai. Grįžtame namo, pakeliui dar užkilę į devynioliktą aukštą ir Rooftops bare išgėrę po kokteilį. Naktinio Hanojaus vaizdas neapstulbina – vis dėl to tai ne Paryžius, Roma ar Las Vegasas.

2 diena.

Keliamės anksti ir su žadintuvu, kadangi devintą jau turime pradėti užsakytas vietnamietiško maisto gamybos pamokas. Pirma dalis – pasivaikščiojimas po turgų. Amerikietė gidė labai entuziastinga – ji rodo visas išdarinėtas vištas, džiugiai pasakoja, kad štai šie žąsiukai dar yra „rigor mortis“ būsenoje, tokie jie švieži. Toks sutapimas, kad mūsų grupę dar lydi ir kažkuri Vietnamo televizija, daranti reportažą apie tai, kaip užsieniečiai domisi vietine virtuve. Pradžioje labai domiuosi ir duodu interviu pasakydamas visus teisingus dalykus apie Vietnamą, bet kai pamatau maišą su gyvomis varlėmis, kurias sėdinti vietnamietė po vieną išima, tada žirklėmis nukerpa galvą, tada peiliuku nuneria oda ir deda į dubenį su vandeniu, domėjimasis sumenksta, o pykinimas išauga.

Grįžęs dar pabandžiau gaminto springrollus, bet pajutau, kad realiai darosi bloga ir prasėdėjau visą pamoką kiemelyje su vandens stikline. Rasa didvyriškai viską pagamino, bet ir ne kažką suvalgė. Geriau jau būčiau į tą turgų nėjęs…

Per pietus šiek tiek atsigaunam, pasivaikštom po botanikos sodą ir surandam ten paslėptą lobį – pirmąjį ir vienintelį Vietname, o vakare jau traukiam į geležinkelio stotį, kur naktinis traukinys mus nuveš į pačią Vietnamo šiaurę – Sapos slėnį.

Traukinys patogus, tik bėda, kad vagono-restorano nėra, bet ratų dundėjimas labai greitai užmigdo.

3-4 diena.

Lao Cai miestelyje atsirandame šeštą ryto ir ten jau mūsų laukia. Kaip matau, vietnamiečiams patyčios irgi nesvetimos.

Iki Sapos valanda kelio mikroautobusu, važiuojant iš abiejų pusių iškyla kalnai, žaliuojantys slėniai – tik spėk dairytis.

Mikroautobusas palieka mus prie viešbučio, bet nei mes apie jį, nei jis apie mus nieko nėra girdėjęs. Nedidelis nesusipratimas, bet skambutis Charlie viską išsprendžia ir netrukus prisistato vietnamietis gidas – Diego, kuris lydės mus ir dar tris turistus iš Singapūro pėsčiųjų žygyje po Sapos slėnį. Bet ar mes būsime penkiese? Jokiu būdu. Tik išlipus iš autobuso prisistatė „vaikščiojantis turgus“ – šešios moteriškės iš Juodųjų H‘Mongų genties. Jų darbas yra toks – anksti ryte jos sukrauna vaikus ir rankdarbius į savo krepšius ant nugaros, dešimt kilometrų žygiuoja iki Sapos, tada prisiklijuoja prie kurios nors turistų grupės ir kartu su jais žygiuoja atgal, tikėdamosi, jog kas nors ką nors iš jų nusipirks.

Keliukas vingiuoja aukštyn žemyn, horizontą rėmina kalnai, o Sapos slėnio ryžių laukai iš tikrųjų tarsi iš atvirutės ar animacinio filmo apie Vietnamą.

Saulė kepina, nors Diegas sakė, kad kelias savaites Sapoje lijo ir apskritai oras čia visiškai kitoks nei Hanojuje. Kai kurie nusileidimai tokie statūs ir molingi, kad pasidaro įdomu, kaip gi turistai sugeba nusileisti, jeigu pliaupia lietus ir žemė yra virtusi molinga koše.

Prasilenkiame su keliomis kitomis grupėmis irgi turinčiomis savo „keliaujančius turgus“, pradedame lyginti turgus ir nusprendžiame, kad mūsų h‘mongės geriausios. Jos neįkyrios, tiesiog žygiuoja su mumis, pateikia kelis budinčius klausimus angliškai – iš kur tu? Kiek tau metų? Ar čia tavo žmona? Kiek turite vaikų? – matyt, lieka patenkintos atsakymais, nes išlanksto iš žolių arkliukus ir mums padovanoja.

Pasiekiame jų kaimelį ir sustojame pietauti. Čia jau ateina metas atsiskaityti – dabar jau klausia h‘mongės: „shopping for me“? Be abejo, jos nori pasakyti, „shopping from me“, tačiau skamba kitaip ir labai juokingai. Nieko jau nepadarysi. Stojuosi nuo stalo ir sakau „ponios, pirksiu du daiktus, bet eikime į lauką, kad viską pamatyčiau“. Turgus pagyvėja, prie mūsų pabando prisigretinti ir svetimo turgaus atstovės, bet būna greitai nugenamos. Prekės gan vienodos – staltiesėlės, siuvinėti maišeliai, dėkliukai telefonams, apyrankės ir panašiai. Nieko tokio gyvybiškai reikalingo, bet puikiai suprantu, kad joms tie penki ar šeši litai reikalingi kur kas labiau negu man. Bet dar yra žaidimo taisyklės – derybos. Sunku derėtis dėl vieno lito, bet h‘mongėms tai irgi pramoga, todėl deruosi net suplukęs. Išgirdusios mano kainas h‘mongės nutaiso išsigandusius veidus, kitos netgi užsidengia akis negalėdamos į mane žiūrėti. Parodau, kad jau eisiu – turgus klegėdamas puola iš paskos.

Pabandau kitokią taktiką – jos mažina kainą, o aš užuot padidinęs irgi imu mažinti ir sulaukiu protestų bangos iš turgaus dalyvių beigi stebėtojų. Natūralu, kad mažinant kainą du daiktai virsta keturiais ir gręsia virsti aštuoniais, bet tada metu pagrindinį kozirį – „negaliu daugiau pirkti, nes žmona mane užmuš“ ir dar vaizdingai parodau, kaip užmuš.

Turgaus susižavėjimui nėra ribų – „no kill, no kill, ju veri nais“, užtikrina mane vyriausia h‘mongė, turinti tik tris dantis, bet labai gražiai besišypsanti, ir pabaigai užtvirtinant sandorius padovanoja apyrankę, demonstruojančią amžiną h‘mongų ir lietuvių tautų draugystę.

Baigiame žygį ir autobusas parveža atgal į Sapą. Antra pagal populiarumą profesija po gido čia yra masažistai. Salonai yra ant kiekvieno kampo, o pagrindinė gatvė primena Basanavičiaus gatvę Palangoje – masažas, baras, kelionių agentūra, baras, restoranas, masažas. Nužygiavus keliolika kilometrų masažo paslaugos labai tinka, o ir kainos glosto akį – valandinis viso kūno masažas prasideda nuo 20 litų.

Kitą dieną žygis į kitą pusę ir į kitą kaimelį, „keliaujančio turgaus“ nelieka, bet jį pakeičia kas šimtas metrų išsidėsčiusios parduotuvėles ir amžinasis „shopping for me?“, kuris jau pradeda šiek tiek įkyrėti. Kelias kyla aukštyn žemyn, diena dar karštesnė ir vyresniems mūsų grupės dalyviams darosi nelengva.

Sustojame prie gražaus krioklio, pasižiūrime h‘mongų pasirodymą ir vėl grįžtame į Sapą. Po poros dienų atgaivos gamtoje metas atgal į rūkstantį ir smogo apgaubtą Hanojų.

Sustojęs traukinys išvaiko miegus, staigiai pašoko ir matau pro langą kažkokią stotį bei išeinančias mūsų kupė bendrakeleives. „Hanoi?“ – paklausiu. „Hanoi, Hanoi“ – sulinksi jos ir mane dar nepabudusį apima panika. Jau atvažiavom, o daiktai dar nesurinkti, niekas neparuošta, čiumpu krepšius, bet traukinys pajuda, išveždamas mus iš Hanojaus! Iššoku į koridorių, visa laimė, kad nėra stop-krano po ranka, nes jau būčiau traukęs, nosį iškiša kažkoks skandinavas. „Hanoi, Hanoi“ – sakau jam rodydamas į tolstančius pastatus. „Bet kad dar palydovė nebarškina į duris“ – abejodamas sako jis, tačiau mano panika persiduoda ir jam ,abu imame blaškytis nežinodami, ką daryti, gal šokti iš traukinio, kol galiausiai įsiveržiame pas mieguistą palydovę ir ji mus nuramina, kad Hanojus dar kita stotis ir bus tik po penkiolikos minučių. Grįžtu į kupė ir randu iš juoko besiraitančią Rasą – ką darysi, sako, jeigu jau vyras susiruošė šokti iš traukinio, tai jau nieko nepakeisi.

Gerai, kad nors tam skandinavui nepasiūliau – šok pirmas, o aš po tavęs.

5 diena

Kadangi atsirandam Hanojuje pusę penkių ryto, tai grįžę pas Charlie dar snūstelim, bet keliamės su žadintuvu, nes devintą jau mūsų laukia Hanojaus Vaikai (Hanoi Kids) – studentų organizacija, kuri nemokamai rengia privačias ekskursijas po Hanojų. Kur šuo pakastas? Ar jie po to veda į juvelyrines parduotuves ar dar kažkur? Ne, jie tiesiog nori tobulinti savo anglų kalbą, o tavo užduotis apmokėti transporto išlaidas, jei reikia važinėti ir pusryčius ar pietus.

Laiku prisistato dvi mergaičiukės – antro kurso ekonomikos studentės. Tačiau pusryčiaujant paaiškėja, kad Hanoi Kids buvo perkrauti ir mus outsourcino – permetė kitai kompanijai Hanoi Walking Tours. Sąlygos tos pačios, tačiau pats turas buvo vienas didesnių nusivylimų.

Mergaičiukės mielos, šnekios, bet apie Hanojų žino turbūt mažiau už mane. Jos nežino, kad į Hošimino mauzoliejų lankytojai įleidžiami tik iki 11 valandos, todėl ten nespėjame (nors pamačius sekmadienį išsirikiavusią tūkstančių žmonių eilę pasižiūrėti į vado mumiją, ir taip praėjo noras joje stovėti)

To paties Hošimino muziejuje ar seniausiame Vietnamo universitete – Literatūros šventykloje, jos susikaupusios perskaito tekstus prie eksponatų ir po to perpasakoja juos mums. Kadangi tekstai visur yra ir angliškai, tai toks turas lyg ir pointless. Na, ir anglų kalba. Vietname ji lyg ir nėra bloga, tačiau kalbėdami vietnamiečiai nukanda angliškų žodžių galūnes ir pokalbis tampa amžina mįsle, ką jie norėjo pasakyti tardami „lan“ – lunch, land, lunge, lounge ir taip toliau. Be to, jie paprastai kalba tyliai, o gatvėse toks triukšmas, kad turi būti įtempęs ausis, kad bent kažką išgirstum.

Apie triukšmą. Esame pripratę, kad muziejuose tvyro ramybė ir susikaupimas. Hošimino muziejuje triukšmas tvyrojo toks, kad net užgulė ausis. Tūkstančiai vietnamiečių (būtent jų, o ne turistų) visa gerkle dalijosi įspūdžiais sužinojus kažką naujo apie Vadą. Pasak mergaičių, tai tradicija sekmadienį su šeima eiti į Vado mauzoliejų ir muziejų, o po to kur nors užkąsti. Dėdės Ho kultas Vietname labai ryškus.

Nors dar turėtume po pietų vaikščioti su gidėmis po Senąjį Kvartalą, bet vis dėlto nusprendžiame, kad šis eksperimentas nepasiteisino ir pakvietę papietauti atsisveikiname. Likę gyvi po gatvės maisto restoranus pradėjome rinktis pagal TripAdvisor rekomendacijas iš top  dešimtuko Vietname ir nei karto nelikome nusivylę. Kaip gi liksi nusivylęs, kai turbūt skaniausia gyvenime valgyta antiena ir idealus aptarnavimas kainuoja mažiau negu Čili pica. Vienas iš tokių restoranų, kurį rekomenduoju visiems, būsiantiems Hanojuje – Koto. Jis visiškai šalia Literatūros šventyklos ir be to, jūsų pinigai dar padės jiems atlikti kilnią misiją – jie surenka benamius vaikus, suteikia jiems išsilavinimą, padeda įgyti profesiją, dažniausiai maitinimo versle ir suteikia darbo vietą. Kad ir tame pačiame Koto, todėl nenuostabu, kad aptarnavimas toks puikus. Važiuojant į Koto pagaliau pasitaiko ir pirmasis rimtas bandymas apgauti. Mergaitės gidės rekomenduoja naudotis žaliaisiais taksi ir paprastai kelionė kainuoja ne daugiau kaip tris litus, dabar kažkodėl įsėdame į baltą ir už trumpesnę kelionę taksisto skaitliukas lekia kaip įsibėgėjęs Boltas ir išmuša aštuoniolika litų. Štai tau ir prašau – nors ir veždamas vietines, taksistas vis dėlto nesusilaikė. Mergaitės tikrai nuoširdžiai sutrinka, o aš paprašau, kad informuotų taksistą, jog tikrai tiek nemokėsiu. Prasideda derybos per vertėjus ir galiausiai, kadangi jau esame labai alkani, sumokame šešis litus ir išlipame.

Faktiškai paskutinė laisva diena Hanojuje, tad vakare pasirenkame TripAdvisor restoraną Nr. 1 Hanojuje – Gourmet Corner. Restoranas dvyliktame viešbučio aukšte su atvira terasa, kur mus pasodina taip, kad matytume besileidžiančią saulę. Maistas ir aptarnavimas – aukščiausio lygio, sąskaita – galbūt didesnė nei įprasta Hanojuje, tačiau tokia kaip nuėjus į labai vidutinišką tinklinę piceriją Vilniuje.

Išėję iš restorano patenkame į patį prekybos sūkurį, kadangi savaitgaliais viena gatvė Hanojuje nuo septintos valandos vakaro virsta naktiniu turgumi. Žmonių kaip Kaziuko mugėje, parduodama viskas, kas tik įmanoma ir visi įmanomi prekės ženklai – labiausiai patiko Calwyn Clain bei marškinėliai su Karolinos valstijos miškų ūkio departamento emblema. Deramės, perkame, minia kunkuliuoja, atskiria mus vienas nuo kito, bet palyginti su vietnamiečiais aš esu kaip telefono stulpas, tad pasiklysti neįmanoma.

Grįžtame pas Charlie ir krentame miegoti, rytoj vėl ankstyvas kėlimasis ir kelionė į aštuntąjį gamtos stebuklą – Halongo įlanką.

Na va, tikėjausi aprašyti visą Vietnamą, bet jau ir taip paklodė gavosi.

 

12 comments on “Vietnamas 2013. I dalis

Čia yra vieta komentarams
  1. Vilma

    Ačiū už smagų reportažą! Atgaivino kaip šaltas limonadas.

  2. Zina

    Nuosirdziai dekoju…keleta metu gyvenau Hanojuje ir lankiaiusi jusu aprasytose vietose…Nostalgija…Vel noriu ten…

  3. Marius

    wow labai patiko.aciu sekanti kelione bus i vietnama.

  4. Gina

    Nesupratau – koki lobi ten ieskojot ? gal galit paaiskinti ?

    • reanimated

      Apie geocaching čia kalba eina. Paieškokit google, tikrai rasit apie ką čia. Galima ir Lietuvoj lobių ieškot 🙂

      • Gina

        Dekui , jau radau .. bet galetu iskart duoti nuorodas ..

  5. Kristina

    Smagu skaityti 🙂 Nors ten ne kartą buvau, bet kitų įspūdžius skaityti labai įdomu! Smagių jums nuotykių ir lauksiu su nekantrumu kitų pasakojimų! 🙂

  6. Lijana

    O vėžlys tikrai yra! matėm 🙂

    • Kristina

      Pritariu, aš irgi mačiau 😉

  7. Daiva

    Ačiū už vitaminą c :-):-) labai smagiai skaitosi Jūsų nuotykių aprašymai…juokiausi viena ir iš naujos pavardės :-):-) sėkmes ir toliau.

  8. skaitovas

    Ir Tailande su galūnių nukirtimu įdomybės – vienam ture buvom šeši žmonės, tai gidė pastoviai vietoj “six” tarė “sick”: “today we are sick people”. 🙂

Scroll to top