"Paradui vadovausiu aš!" - Ostapas Benderis

Vietnamas – Tailandas. Įlankos, Budos, dviračiai ir pabaiga

Kitas rytas vėl buvo rise and shine (pastebit tam tikras tendencijas) ir man jau darėsi grynai sociologiškai įdomu, kiek gi tokias atostogas kentės mano geresnioji pusė. Bet nieko – kentėjo ir kėlėsi drauge. O keltis tą dieną reikėjo anksti, nes laukė keturių valandų kelionė autobusu į aštuntuoju pasaulio gamtos stebuklu vadinamą Halongo įlanką, kur mūsų turėjo laukti dviejų dienų kruizas po įlanką.

Punktualumu skųstis negalėjome – lygiai pusę aštuonių privažiavo autobusiukas ir pasikrovęs mus dar kokią valandą šmirinėjo po Hanojų susirinkinėdamas kitus. Tiesa, grupė buvo nedidelė – keturi vietnamiečiai, du jauni backpackeriai britai, penki portugalai („Ronaldo is not the greatest player in the world, duh…“) ir mes.

Užtat laukdami kitų turistų pamatėme dar vieną Hanojaus „įžymybę“  – geriausią tualetą mieste. Moka vietnamiečiai rinkodaros gudrybių.

Šiaip Halongo įlankos turai skirstomi į tris rūšis – biudžetiniai, vidutiniai ir prabangūs. Biudžetiniuose bus daug žmonių, dideli ir ilgai važiuojantys autobusai, paprastesnis/prastesnis maistas, senesni laivai ir panašiai. Ir kaina, žinoma, bus mažesnė. Spėju, kad mes pataikėme į vidutinį turą. Na ir gerai.

Išsiveržiam iš Hanojaus ir bildam ne pačios geriausios kokybės keliu – pasidaro aišku, kodėl nepilnus du šimtus kilometrų važiuosim keturias valandas. Per vidurį sustojam „turistų spąstuose“ – siaubingai išbrangintoje parduotuvėje-kavinėje. Tačiau mangų sultys vertos savo kainos – šviežios, tirštos ir kvapnios. Gurkšnodamas matau, kaip vienas šviesiaplaukis skandinavas grįžta nuo kasos perkreiptu veidu ir deda atgal riešutukus ar traškučius murmėdamas, kad net Danijoje kainos mažesnės.

Autobusas išsodina mus prie pat uoste, gidas manevruoja tarp dar šimtų turistų, įsodina mus į barką ir galiausiai nuplukdo į patį laivą. Pasidedame daiktus kajutėse ir sėdamės priešpiečių. Maistas geras, skanus ir sotus. Laivas pajuda ir atsiranda pačioje įlankoje, kurioje iš vandens aukštyn kyla šimtai salelių. Atsisukus atgal atrodo, kad plaukiame kažko užkariauti, nes kartu plaukia dar koks trisdešimt laivų.

Po pietų laukia „kultūrinė“ programa – Sung Soto urvai, pasiplaukiojimas kanojomis ir maudynės rusų kosmonauto Germano Titovo saloje, kuri vietnamietiškai vadinama Ti Top.

O dabar pasakysiu ereziją – aštuntasis gamtos stebuklas šiek tiek nuvylė.

Priežastys trys – „dažno keliautojo“ sindromas, turistų kiekis ir supakuotas turas

„Dažno keliautojo sindromas“ yra liga, kuri pasireiškia, kai daug keliauji, daug matai ir kiekvieną naują įspūdį lygini su anksčiau matytais. Ir jeigu jis nepramuša ankstesnių, lieka šioks toks nusivylimas – tiesiog įregistruoji vietą, kad ten buvai, sutinki, kad gražu, bet…Mano pavyzdys – Santorinis, kai jau buvome Kapryje. O kitiems galbūt atvirkščiai – Kapris po Santorinio atrodys blankesnis. Taip ir Halongo įlanka, po braziliškos Ilha Grande ar Oahu, ji nepaliko tokio ryškaus įspūdžio, „och“ faktoriaus nebuvo.

Galbūt todėl, kad turistinių laivų kiekis toks didžiulis, kad ta masė užmuša bet kokią galimybę grožėtis Halongu. Vien mūsų įlankėleje, kur laivas vakare išmetė inkarą, susigrūdo dar vienuolika laivų. O kiek jų Halonge buvo iš viso – sunku ir suskaičiuoti. O gidas dar džiaugėsi – low season, low season.

Pats laivų skaičius dar gal taip negniuždytų, bet kai vakare sutemus įsižiebia žvaigždes, norėtųsi romantiškai pasėdėti denyje žiūrint į dangų ir klausantys vandens murmėjimo. Betgi ne. Vietnamiečių įsivaizdavimu geriausia vakarinė pramoga yra karaokė, todėl mažiausiai iš penkių laivų sklido ABBA ar Gloria Gaynor. Atliekamos vietnamiečių solistų. Visu garsu. Tai va.

O trečias dalykas – man apskritai niekada nepatiko supakuoti turai, kur tave gainioja kaip aviną po ganyklą, bet kažkaip į Halongą daug kas rekomendavo važiuoti būtent su agentūra. Na, taip ir buvo – čia urvai turite valandą, čia baidarės turite keturiasdešimt minučių, čia Titovo salos maudynės, turite laiko iki šešių. Galbūt įspūdis būtų visai kitoks, jei būtume važiavę patys ar pasiėmę privatų turą, kur tu gali nurodyti, kur ir kiek nori būti ir galbūt būtų pavykę atsiskirti nuo tuntų turistų.

Galbūt. Bet kaip sakoma, antro karto pirmam įspūdžiui nebūna.

Grįžtame į Hanojų tik pernakvoti ir kitą dieną dar viena iškyla – šį kartą į Ninh Biną, esantį maždaug už 100 kilometrų nuo sostinės. Kelias toks duobėtas, jog atrodo Vietnamo karas nesibaigė, tad silpnų skrandžių turistams jis nerekomenduojamas.

Atkratyti atvykstame į Ninh Biną ir čia laukia dvi atrakcijos – ekskursiją po Bai Dinh pagodos kompleksą ir pasiplaukiojimas po Tam Coc urvus.

Pagoda atrodo įspūdinga, gal dar ir dėlto, jog žmonių beveik nėra, tad nepaisant karščio tikra atgaiva po žmonių skruzdėlyno Hanojuje ir Halonge. Mūsų gidas jaučia pareigą akcentuoti kiekvienos statulos svorį, tačiau paklaustas apie kitus išmatavimus ar amžių gerokai sutrinka. Auksinis Buda ramiai sėdi ir žiūri į jam atneštas aukas, o Coca Cola piramidė, matyt, simbolizuoja šio gėrimo amžinybę.

Tam Coce laukia valtelės, kurias visas irkluoja pagyvenusios moteriškės ir šilta ramia upe praplaukiam pro tris urvus.

Daug kas skundžiasi, kad irkluotojai įkyriai siūlo pirkti tuos pačius suvenyrus ar išplaukus iš urvų juos atakuoja plaukiojantys gėrimų pardavėjai, bet kažkaip nepatyrėme nei vieno, nei kito.

Bildėdami grįžtame atgal į Hanojų, tai jau paskutinis mūsų vakaras ir pasirenkame dar vieną iš TripAdvisor geriausiai vertinamų restoranų – Pots‘n‘Pans. Maistas tiesiog fantastiškas, o aptarnavimas irgi idealus. Kokie penki padavėjai sukasi aplink mus kaip bičių spiečius, atlikdami kiekvienas savo funkciją, balansuodami ties pernelyg didelio dėmesio riba, bet jos neperžengdami. Puiki vieta pabaigti mūsų Vietnamo iškylai.

Atsisveikinam su Charlie ir anksti ryte jau lekiam į oro uostą, kur Air Asia mesteli mus iki paskutinio kelionės taško – Bankoko. Paskutinės dvi dienos ir jokios galimybės atsikelti vėliau.

Atsidūrus Bankoke nustebina tyla gatvėse. Žinoma, mašinos važiuoja, kasdienis miesto fonas gaudžia, tačiau palyginus su nežmonišku šurmuliu ir motorolerių pypsėjimu atrodo, jog atsidūrėme budistų šventyklos oazėje. Pasidedame daiktus ir išlekiame aplankyti privalomųjų Bankoko taškų – Grand Palace ir smaragdinio Budos šventyklos. Pagaliau – pirmą kartą – pajuntame ir lietų, o juk Tailande ir Vietname dabar lietingasis sezonas. Bet pakrapnoja tik tiek, kad atgaivintų ir liaujasi. Po šventyklos nusprendžiame išbandyti dalyką, apie kurį daug girdėjome, bet iki šiol nežinojome, kas tai yra – tikrą tailandietišką masažą, juolab, kad salonas kaip šalia viešbučio ir pasak viešbutį reitingavusių TripAdvisor lankytojų, labai geras.

Tailandietiškas masažas. Pradžioje viskas tvarkoje, nuplauna ir pamasažuoja pėdas, labai geras jausmas po visos dienos lankant šventyklas. Tada atsigulu, atsipalaiduoju ir pasiruošiu mėgautis.

 Haiiii – jaunikaitis taip užlaužia koją, kas iš skausmo ir netikėtumo vos nepašoku iki lubų. Vos atlėgsta skausmas – šnai šnai čiop čiop – per kojas, per rankas, per nugarą. Suka, daužo, krato, laužo. Vienu metu jau galvojau, kad:  tu <įtraukti pirmą praėjusio sakinio žodį> tuoj aš atsikelsiu, tave patį paguldysiu ir kai parodysiu lietuvišką masažą, tai plauksi baidarėmis be baidarės.

Šiaip ne taip valanda baigiasi ir dabar užjausdamas ir suvokdamas, kaip jaučiasi bokso kriaušė, velkuosi atgal į viešbutį. Rasa jaučiasi ne ką geriau. Iš pradžių atrodo, kad net nenueisime iki kambario, bet mūsų nuostabai skausmas išsisklaido lyg nebuvęs ir išties pradedame jaustis žvaliau. Turbūt tikrai tereikia įprasti prie kitokio masažo ir viskas bus ore, bet antrajam kartui jau nebeturėjome laiko.

O toliau laukia vakarinis kruizas pagrindine Bankoko arterija – Chao Phraya upe ir vakarienė laive. Pažiūrėjęs į žemėlapį primečiau atstumą ir pasilikau pakankamai saugų pusantros laiką nuvažiuoti iki prieplaukos. Bet žavinga administratorė tik purtė galvą ir šypsojosi – taksi, mielas pone, tokiu dienos metu, važiuos mažiausiai pustrečios valandos? Tai ką dabar daryti? Plaukti, mielas pone, plaukti.

Šuoliuojam į vandens tramvajų, dar nelabai orientuodamiesi stotelėse, kartu su tykštančiais purslais lekiam viduriu ir labai laiku suspėjam į savo laivą, kuris vos mums įsėdus oriai ir neskubėdamas patraukia upe aukštyn.

 Taukšt – išgirstu mintyse ir suprantu, kad tąsyk patekom į turistų spąstus. Šiaip viskas gerai – laivas malonus, maistas skanus, bet kruizo kaina gerokai viršija Bankoko standartus, o gėrimų kainos stratosferinės. Todėl patarimas – pavakarieniaukite autentiškame Bankoko restorane, pasiimkite butelį vyno ir sėdę į upės tramvajų romantiškai perplaukite nuostabiai apšviestas didžiąsias šventyklas. Patirtis bus ne prastesnė, o gal dar ir geresnė.

Kitą dieną jau šiaušiam į Grasshoppers agentūrą, kuri specializuojasi dviračių turuose Azijoje. Tai jau tradicija – beveik visuose miestuose išbandome turą dviračiais, o „žiogeliai“ žada parodyti kitokį Bankoką. Lygiai devintą mus pasitinka besišypsantis ir puikiai kalbantis gidas Seenas. Paklausiu, kiek žmonių bus mūsų grupėje ir Seenas išsišiepęs parodo į mus su Rasa. Privatus turas. Išriedame ir Seenas iš karto neria į siauras gatveles, kiemus, parkelius – iš tiesų visiškai kitoks Bankokas. Čia nėra turistų, nėra pardavėjų, čia žmonės gyvena savo gyvenimą. Paradinės durys lieka ten kažkur, o mes beldžiamės į užpakalinės.

Gatvelės tokios siauros, kad vos gali prasisprausti su vienu dviračiu ir dar išvengdamas sėdinčių vietinių, kurie mojuoja, šypsosi ir sveikinasi. Štai dar vienas kultūrinis skirtumas nuo Vietnamo – Tailande žmonės tikrai linksmesni ir draugiškesni netgi tada, kai vos neužvažiuoja su dviračiu jiems ant kojos. Minti pedalus vienas malonumas, o Seenas tikrai rodo kitokį Bangkoką – pamirštą Budos šventyklą, aplink kurią žmonės augina daržoves, o Bankoko meras apie ją sužinojo tik prieš kelerius metus, tailandietiškas kapines ir krematoriumą, paslėptus kanalus.

Net ir „sales pitchas“ draugiškas ir neįkyrus – mažytė šeimyninė bronzos dirbinių gamyklėlė.

Stabtelim atsikvėpti nedideliame vietiniame turgelyje ir Seenas suorganizuoja tradicinį saldėsį – lipnius ryžius su mangais. Mangas toks minkštas, kad tiesiog ištirpsta burnoje. Pagalvoju, kad reikėtų nusivežti tokį vaisių į Lietuvą ir parodyti Maximai, gal jie tiesiog nežino, koks turi būti tikras mangų skonis?

Šalia prisėda priešpiečiauti atėjusi kažkokios Tailando valstybinės organizacijos darbuotoja, mes šnekučiuojamės, o Rasa nusprendžia įsigyti ir parsivežti namo citrinžolių. Seenas vertėjauja, o senutė pardavėja užsispiria jas mums padovanoti. Mandagiai bandome įpiršti pinigus, bet ji purto galvą, kol galiausiai Seenas mus sustabdo, kad nieko neįžeistume. Dėkojame ir vis dėlto nesusilaikę paremiame šeimyninį bronzos gaminių versliuką. O grįžę prie dviračių savo nuostabai atrandame mūsų lūkuriuojančią tą pačią senutę pardavėją. Pasirodo, ji nusprendė, kad dovanojo mums per mažai citrinžolių ir atnešė dar.

Grįžtame į Bankoko centrą ir dabar jau dėkojame Seenui už nuostabų turą – labai rekomenduoju.

Po pietų pasivaikštom po prekybinį Bangkoko kvartalą ir po to traukiam į kultūrinį Siam Niramit šou. Čia dar viena klaida – suklaidintas kelių apžvalgų užsisakiau bilietus su vakariene ir niekam nesiūlau to daryti. Tai buvo prasčiausia vakarienė per visas dvi savaites Azijoje. Labai gaila prarastos progos paragauti tikro tailandietiško maisto.

Pats šou…hmm…čia nuomonės išsiskyrė. Rasai labai patiko, man ne. Pasirodė monotoniškas ir nuobodus išskyrus keletą įspūdingų specialiųjų efektų. Beje, Trip Advisoriaus vertintojai irgi pasidaliję vos ne perpus. Nors man gal dar šiek tiek ūpą numušė prastas maistas ir koks dešimt autobusų suvežtų stūgaujančių rusų turistų.

Paskutinę atostogų dieną laukia ir paskutinis turas – šį kartą po neturistines Bankoko kavinukes ir restoranėlius ragaujant įvairiausią maistą. Prasti prisiminimai apie vakarienę išnyksta iš karto – ragaujam tailandietiškus, indiškus, kiniškus ir dar kitokius patiekalus. Nuo aštrių salotų iki antienos, sriubos, greitmaistinių bandelių ir karališkajai šeimai priklausančio restorano šefo pagamintų ledų su smirdančiaisiais durianais.

Ir tai jau viskas. Kelionė atgal kur kas paprastesnė, vakare pakylame iš Bankoko, naktį dvi valandas stabtelim Dohoje ir ryte jau būnam Varšuvoje. Autobusas į Vilnių vėluoja tris valandas, bet atriedam patogiai ir atidaręs namų duris suprantu, kad atėjo metas planuoti kitą kelionę.

Epilogas

Kiekvienas keliauja taip, kaip jam patogiau ir tai jo teisė rinktis, jeigu jis turi visą reikalingą informaciją. Jeigu žmonės taupo visus metus vienintelei kelionei, puikiai suprantu jų nora keliauti patogiai, be vargo ir mėgautis penkių žvaigždučių viešbučiais.

Jeigu aš galėčiau keliauti tik kartą per metus, tai numirčiau. Tikrai. Nuvysčiau kaip orchidėja ar kažką.

Epilogas 2

Apie pinigus. Kiek gi viskas kainavo (skaičiuoju vienam žmogui)

Visi skrydžiai ir pervežimai – 1800 Lt.

Nakvynės – 400 Lt.

Turai – 1000 Lt.

Restoranai/pirkiniai – 800 Lt.

Vadinasi, beveik trijų savaičių kelionė atsiėjo maždaug 4000 Lt. žmogui.

 

 

 

3 comments on “Vietnamas – Tailandas. Įlankos, Budos, dviračiai ir pabaiga

Čia yra vieta komentarams
  1. Kristina

    Nuostabus rašinys! Nuostabi kelionė!
    Ačiū už smagiai praleistas 15 minučių skaitant kiekvieną eilutę po keletą kartų!
    O masažo aprašymas iš ties nuostabiausias! Kvatojau balsu ir tikrai saldžiai!:D

  2. As

    Šiaip pastebėjimas kaip keliavus Vietname, Hanojus ir šiaurė yra žymiai nemalonesnė už pietus, kur žmonės linksmesni, mandagesni ir šypsosi tikrai nuoširdžiai, jei dar keliaučiau, tai tikrai praleisčiau Vietnamo šiaurę.

  3. Egle

    Nuostabus rasiniai. Skaitant kilo mintis, kad Andriaus kelioniu ispudziais paremta knyga butu tikrai verta demesio.
    Po ilgo laiko narsant ir skaitinejant internete, sie straipsiai buvo tikra atgaiva sielai. Tiesiog geru emociju uztaisas!

Scroll to top