"Paradui vadovausiu aš!" - Ostapas Benderis

2003. Juodai baltas žygis į Belgradą

Pagalvojau, kad pasidalinsiu senu, bet geru įrašu apie vieną nuotykingiausių kelionių į Belgradą, kur vietos “Partizan” žaidė Čempionų lygos atrankos rungtynes su “Newcastle United”

Kai antrajame UEFA CL etape Belgrado Partizanas sveciuose sužaidė 2:2 su Djurgardenu ir pateko į kitą etapą, kur pirmąsias rungtynes namuose turejo žaisti su “Newcastle United” supratau, jog atėjo metas krautis lagaminus ir kaip sakė Šveikas “vykti į Belgradą”.

Pirmadienį iš Vilniaus pajudėjo trijų žmonių ekipažas, tikslas – Serbija. Bilietų neturėjom, o internete sutikti Partizano fanai labai rekomendavo nesirodyti Belgrado gatvese su Newcastle spalvomis. Kurgi ne. Kelione praejo be incidentu isskyrus vieną – Slovakijos pasieniečiai prisikabino prie vieno is musiškių paso, atseit jis per daug sudėvėtas. Dėl tokio idiotizmo turėjom daryti 500 kilometrų lankstą ir antradienį vakare į Belgradą nespėjom, nors viename bare jau buvo sutartas susitikimas su vietiniais Newcastle United fanais. Serbijos sieną kirtome trečiadienį ryte ir jau pirmajame pakelės kabake sukėlėme susidomėjimą – aha, Newcastlo fanai, kaip iš kur? Lietuva? Žinom, žinom, Sabonis, Marčiulionis, Divacas, 95 metai, Graikija.

Atvažiavus į Belgradą, pasidedami daiktai, klubo marškinėliai ant pečių ir pirmyn dairytis. Iš pradžių į viešbutį, kur apsistojęs klubas, pamėginti gauti bilietų. Su jais jokių problemų, tik nustebęs klubo rinkodaros atstovo žvilgsnis – “iš kur, iš kur jūs atvažiavot?”. Belgrado gatvėse dar jaučiasi anti-vakarietiškos nuotaikos ir pilna Partizano marškinėliais ir vėliavomis mojuojančių sirgalių. Mūsų trijulė žvilgsniais tiesiog gręžiama, bet mes maloniai šypsomės ir sveikinamės. Anglų kalba irgi girdisi, tačiau matosi, kad anglai paklausė klubo patarimo ir nesirodo viešumoj su spalvomis. Stovėjimo aikštelės savininkas žestais parodo, kaip mus padarys Partizanas, o jo padėjėjas tyliai prislenka, palinki sėkmės ir dar tyliau pasako – “Crvena Zvezda forever”.

Iki mačo dar daug laiko, toliau defiliuojam po Belgradą, geriam pigų alų ir bendraujam su padavėjais ir aplinkiniais, kurie visi trokšta papasakoti, kaip gi Partizanas šiandien padarys Newcastlą. Dviese užsukam į kažkokią nuošalesnę gatvelę ir susiduriam su penkiais Partizanais, stovinčiais prie savo mašinos. Tie pamoja ranka ir kviečia prieiti. Ignoruoti ir paspartinti žingsnį kažkaip nepatogu, prieinam, sveikinamės, kalbam apie rungtynes. Iš bagažinės pasirodo kelios skardinės slovėniško alaus. “Piderų pagamintas alus” -pastebi vienas serbas. “Bet skanus” – sako kitas. Visi jį geria, vaišina ir mus, persimetam dar keliom frazėm, palinkim gerų rungtynių ir išsiskirstom.

Pirmas kontaktas visai smagus, tačiau jau po keliolikos minučių bus antras, visai kitoks. Pagrindinėje Belgrado gatvėje pamatome ateinant tris serbus su didele Partizano vėliava, mes irgi dviese, jie tiesiai prie mūsų. Pokalbis trumpas – F@!#$ you, f@!#$ Newcastle ir taip toliau.Didesniysis gerokai įgėręs, pradeda stumdytis, mes mėginam išvengti muštynių, bet šita publika į normalius žodžius nereaguoja. Situacija krypsta į nemalonią pusę, prie mūsų sustoja dar keli serbai, mielai pasijungsiantys į konfliktą, tie trys visai išdrąsėja ir jau matosi, jog lieka keletas sekundžių iki bus smogtas normalus smūgis. Tačiau staiga pajuntam, jog esame nebe dviese ir išgirstam anglų kalbą. Keturi kad ir be spalvų pro šalį ėję anglai iš karto stoja mūsų pusėn, du iš jų atrodo taip, kad nenorėtum sutikti jų tamsiam skersgatvyje. Prisigėręs serbas nebekontroliuoja padėties, taškosi seilėmis ir reikalauja, kad prieš jį stovintis skustagalvis raumeningas anglas su gausiomis tatuiruotėmis pabučiuotų Partizano vėliavą. Neturiu jokio noro susipažinti su Serbijos kalėjimais, nes matau, jog tuoj tuoj Džimis paims tą vėliavą ir sukiš serbui, kur saulė nešviečia, todėl įsikertų į tarpą ir mėginu atšaldyti atmosferą. Pagaliau pasirodo ir policijos patrulis, greitai iššoka trys augaloti serbų policininkai ir sugrūda saviškius į mašiną. Mūsų mandagiai atsiprašo ir dar sykį pasiūlo nevaikščioti su spalvomis.
Atsisveikinam su anglais ir pasukam į kitą gatvę, ten skveras ir kas keli metrai stovi dvimetriniai serbų specnazo pareigūnai. Juodos uniformos, plastikiniai šalmai, skydai ir kai kur matosi automatai. Toks įspūdis, kad saugomas popiežius. Vienas pamato spalvas, prieina, paklausia iš kokio viešbučio, pasakom pavadinimą ir jis leidžia eiti toliau. Tik vėliau sužinosim, jog specnazas saugojo Excelsior viešbutį, kuriame gyveno apie 150 su klubu atskridusių fanų, kuriems nebuvo leista saugumo sumetimais net išeiti iš viešbučio, jie visur buvo vežiojami su policijos palyda. Tuo tarpu keliolika individualiai atvykusių fanų tokių kaip mes laisvai klaidžiojo po Belgradą.


Iki mačo ir pažadėto “serbiško pragaro” dar lieka trys valandos

 

Iki rungtynių laiko dar nemažai, todėl nusprendžiam susirasti kabaką, kuriame renkasi normalūs Belgrado futbolo fanai, tiesą sakant, kalbant internete netgi ir buvome ten pakviesti. O barą surasti labai lengva – jau per šimtą metrų girdisi dainavimas, priėjus arčiau vaizdas irgi įdomus – siaurame skesrgatvyje keliolika staliukų, apsėstų juodai baltų Partizano ir Newcastle fanų (tų, kurie atvyko individualiai ir kuriems pavyko ištrūkti iš viešbučio iššokus pro antro aukšto langą).

 

Iš abiejų skersgatvio pusių stovi po du policijos automobilius su keliolika pareigūnų, o už jų būriuojasi koks penkiasdešimt Partizano fanų, kurie karts nuo karto pakankamai garsiai ir pakankamai suderintai perrėkia anglus. Maloniai pasėdim, išgeriam serbiško alaus, keletą kartų sudainuojam “Blaydon Races” – neoficialų Newcastlo himną, anglai nusikabina vėliavas ir patraukia link stadiono, o mes dar į viešbutį.

 

Paslaugus taksistas plepa neužsičiaupdamas ir pasakoja, kad palaiko visas juodai baltas komandas, nes raudonai-baltos yra šlykščios. Mielai jam pritariam, nes raudonai-baltos Sunderlando spalvos nėra tarp mėgstamiausių Newcastle ištikimųjų derinių. Atvažiuojam į stadioną gan anksti, bet jis jau kunkuliuoja, mūsų marškinėliai kaip magnetas traukia žvilgsnius, greitai susiorientuojame, kur stovi juodųjų specnazininkų grandinė ir nužiūrinėdami prekystalius patraukiam link jos. Prieiti normaliai nespėjam, nes iš grandinės išbėga trys juodieji, ne pernelyg mandagiai griebia mus už alkūnių ir nutempia į gyvosios grandinės sudarytą tunelį, skirtą įėjimui į Newcastlo sektorių. Mus atidžiai patikrina, konfiskuoja žiebtuvėlį ir įleidžia į stadioną.

 

Būtent tada – pats geriausias kelionės momentas. Įžengiam į stadioną ir pamatom tuščią mūsų sektorių, nes autobusai su anglais dar neatvažiavo – tad mes pirmieji trys su Newcastle spalvomis pasirodę stadione, kuris jau sausakimšas vietinių – berods, trisdešimt penki tūkstančiai. Mus akimirksniu pastebi ir stadione kyla toks švilpimas ir kaukimas, kad net užgula ausis, o po to iš karto pasipila monetų, akmenukų ir žiebtuvėlių kruša. Tačiau mus nuo artimiausių serbų sektoriaus skiria viena juodųjų grandinė, tvora, kita juodųjų grandinė, apsauginių grandinė ir šešios tuščios eilės. Užšokam ant kėdžių, nusilenkiam į visas puses dėkodami už priėmimą ir nedviprasmiškais gestais parodom, kieno juodai baltos spalvos yra tikrosios. Netrukus į sektorių suvažiuoja ir anglai, išsikabina vėliavas, sutinkam ir dar sykį pasisveikinam su Džimiu ir kompanija, padėjusia mums Belgrado centre. Komandos apšilinėja, serbai švilpia, o mes būdami geros nuotaikos choru sudainuojam gimtadienį švenčiančiam Sheareriui “Happy birthday dear Alan”. Alanas, atrodo, išgirsta, nes atsisuka ir iškelia nykštį aukštyn.


Prieš pat rungtynes sugriaudi Partizano himnas, labai primenantis Italijos komunistų kovinę dainą “Bandiera rossa” ir visi vietiniai ima mosikuoti Serbijos vėliavos spalvas atitinkančiais lapukais – kažką panašaus darėme Kaune, tik čia viskas kur kas drausmingiau. Apie pačias rungtynes pasakoti nėra labai ko, tuo labiau, kad jau aišku, jog jas pralaimėjęs Partizanas vis dėlto išmetė Newcastle iš CL. Serbai dainavo ir skandavo iki antro kėlinio vidurio, kai Partizanas išsikvėpė ir Newcastle kaip sakoma “išlaikė” persvarą ir laimėjo 1:0. Po rungtynių kiekvienas žaidėjas privaloma tvarka pribėgo prie mūsų tribūnos ir padėkojo už palaikymą, o vartininkas Givenas dar ir neskubėjo palikti stadiono vis paplodamas tuo pačiu atsakantiems fanams.
Po rungtynių stadionas ištuštėja, o mus dar valandą laiko saugumo sumetimais. Vienas iš apsauginių mėgina įžiebti diskusiją, aiškindamas, kad IRA ir albanai tai tokie patys teroristai, bet pačių juodųjų yra greitai išgrūdamas lauk.
Pagaliau mus išveda, visus susodina į autobusą ir vieningai veža į viešbutį nepaisydami protestų, kad mums ten nereikia. Pro langą matosi, kaip kiekvienoje kryžkelėje stovi patruliai, o priekyje ir gale trijų autobusų važiuoja eskortas, valantis eismą, kad tik autobusai nesustotų ir nekiltų problemų. Viešbutyje pageriam alaus, atsisveikinam su anglais “iki kito karto” ir patraukiam į futbolinį kabaką tęsti vakaro. Kabake apsaugos jau nesimato, susimaišė serbai su anglais, aptarinėjamos rungtynės, naikinamos alaus atsargos. Prie mūsų stalo sėdi keli anglai ir keli serbai, atrodo, normaliai kalbamės, jie sužino, jog mes iš Lietuvos, vienas pikdžiugiškai išsišiepęs pareiškia, jog Divacas išdulkintų Sabonį, o Graikijoje ir Atlantoje serbai darė lietuvius kaip norėjo, į tai atsakau, kad tai buvo seniai, o va Sidnėjuje lietuviai serbus pratraukė kaip viščiukus…Vietoj atsakymo sulaukiu galingo smūgio į veidą, su visa kėde važiuoju atgal, pašokam abu, jis grūda ranką kažkur į užantį, bet tuo metu sušoka koks dešimt kitų serbų ir nieko nesuprantančių anglų, atskiria ir skubiai išveda jį iš kabako ir tolyn, nors jis vis dar rėkia kažką ne itin cenzūrinio apie lietuvių sportą.

Akimirksniu prisistato policija, aš pretenzijų neturiu ir su prakirsta lūpa ir greitai tinstančia akimi sėdžiu ir mėginu paaiškinti pasimetusiems anglams incidento subtilybes. Baro šeimininkas sukasi aplink, aiškina, kad pas jš taip niekados nėra buvę, kad čia saugu ir panašiai, atneša man ledo akiai ir alaus gerklei. Žodžiu, paskutinis akcentas kaip turi būti, o grįžus televizijos grimerės ilgai kraipė galvas, kaip gi čia reikės slėpti tą pajuodusią akį.
Atsisveikinam su normaliais serbais ir anglais ir kitą rytą pradedam ilgą dviejų tūkstančių kilometrų kelionę namo. Žygis į Belgradą baigėsi

One comment on “2003. Juodai baltas žygis į Belgradą

Čia yra vieta komentarams
  1. Adas

    Superinis flashbackas, ačiū, kad ištraukėt į dienos šviesą

Scroll to top