"Paradui vadovausiu aš!" - Ostapas Benderis

Liūtai knygynuose ir gegužiukai prie rašomųjų stalų

Vilniuje atsidarė naujausias ir didžiausias Baltijos šalyse „Pegaso“ knygynas. Ta proga ir „Verslo žiniose“ galima paskaityti išsamų ir gražų straipsnį apie knygynų verslą ir nematomo fronto darbuotojus. Viskas gerai. Aš tik už tai, kad atsidarinėtų knygynai, o ne greitųjų kreditų punktai ar lombardai. Kiekvieną kartą kai atsiduriu Londone – apsilankymas keliuose mėgstamiausiuose knygynuose yra privalomas dalykas.

Bet į knygynų verslą galima pasižiūrėti ir iš kitos pusės. Pradžia tapo labai geras IQ straipsnis, kuriame gražiai suskaičiuotos juodos avys ir supjaustyta knygos savikaina.

Šiuo metu knygų leidybos ir skaitymo srityje turime tris pagrindines aimanas:

  • rašytojai labai mažai uždirba ir iš esmės duoneliauja prie Kultūros ministerijos laiptų (rašytojo požiūris)
  • knygos yra labai brangios (skaitytojo požiūris)
  • tiražai yra labai maži ir vis mažiau žmonių skaito (leidėjo požiūris)

Rašytojams atsakoma – rašykite taip, kad jus skaitytų, tada jus pirks ir uždirbsite kur kas daugiau. Arba rašykite daugiau ir greičiau. Antrasis atsakymas yra nesąmoningas, o štai pirmajame užkoduotas įdomus momentas. Grįžkime prie IQ supjaustytos lietuvių autoriaus knygos kainos:

47% atitenka knygynui, 28% leidyklai, 15% spausdinimo ir parengimo kaštai, 10% autoriui. Kitaip tariant, jeigu knyga kainuoja 30 litų ir jos išleidžiama vidutinis 1500 egzempliorių tiražas, autorius uždirba 4500 litų, o atskaičius mokesčius – apie 3000 Lt. Jeigu knygą autorius rašė dvejus metus, jo uždarbis sudaro 125 litus per mėnesį, o jeigu metus – 250 Lt.

Dabar įsivaizduokime, jog yra autorius, kurį skaito ir perka. IQ išskirtinėmis knygomis vadina tas, kurių parduodama apie 4000 egzempliotių, daugmaž tris kartus daugiau nei vidurkis. Tvarkoj – toks autorius jau gali tikėtis gal net ir 700-800 litų per mėnesį, jeigu yra labai produktyvus ir per metus parašo knygą.

Matote skirtumą tarp 250 litų ir 700 litų per mėnesį? Aš nematau. Tiksliau, aišku, kad matau, bet plačiąja prasme jo nėra. Bestselling autorius Lietuvoje sėdi toje pačioje bačkoje kaip ir tas, kuris išvargsta 1000 egzempliorių tiražą. Antrosios pajamų atšakos – vertimų į kitas kalbas ir darbo užsienio rinkose – Lietuvoje dar niekam nėra pavykę pasiekti.

Štai tada ir iškyla klausimas – du verslo subjektai (leidykla ir knygynas) nuo knygos pardavimo generuoja 75% pajamų. Leidyklos dalį galima suprasti ir iš dalies pateisinti – vis dėlto būtent jie liks su neparduotomis knygomis sandėliuose, jeigu knyga „nepaeis“. Nors šis nesėkmingų pardavimų procentas jau seniai yra įkalkuliuotas į sėkmingesnius, todėl pirkdami Algimantą Čekuolį ar Kristiną Sabaliauskaitę turėtumėte žinoti, kad kartu dar sumokate litą kitą ir už dulkes renkančius nepripažintų genijų tomus.

Bet 47% knygos kainos – knygynui? Čia jau šiek tiek keista. Kodėl tokia didžiulė liūto dalis? Rizikos knygynas lyg ir neprisiima, knygos rinkodaros išlaidų irgi nepatiria (nebent įskaičiuosime darbuotojų, kurios prieina ir perdėlioja knygas į perkamiausių topą ir vitrinas, laiko sąnaudas). Kodėl tokia didelė disproporcija? Kai žmogus, be kurio knygos nebūtų, gauna penkis kartus mažesnę dalį negu struktūra, kuri nesukuria knygai labai didelės pridėtinės vertės, situacija rinkoje atrodo keistai.

Puikiai žinote, kad rašau subjektyviai, nes pats viena koja stoviu viename ringo kampe. Galite kritikuoti ir sakyti – palauk, ta pati problema yra visur, kur ilga tiekimo grandinė iki galutinio vartotojo. Pasižiūrėk – ir pieno, ir duonos gamintojai skundžiasi.

Hello, pažiūrėkite procentus. Pieno pakelio kainoje 40% sudaro ūkininkų dalis, 25% perdirbėjų, 18% prekybininkų ir 17% keliauja mokesčiams. Net jeigu mokesčius perkeltume į pirmąsias tris dalis turėtume maždaug tokį pasiskirstymą – 45/30/25

Tai kas man gali pasakyti, kodėl pieno pakeliui parduoti mažmeniniam prekybininkui pakanka 25%, o knygai jam reikia 50%?

Štai ir atsakymas į klausimą, kodėl tokios brangios knygos. Šiaip būtų labai smagu pamatyti, kaip knygynas skaičiuoja tuos 47% ir kaip pasiskirsto jo gaunamos pajamos, bet, manau, kad niekas tokių dalykų neatskleis.

Jokiu būdu nesakau, kad reikia atimti iš knygynų ir padalinti rašytojams. Tikrai ne. Bet situacija yra tokia, kad du svarbiausi ir viską lemiantys rinkos žaidėjai – rašytojai ir skaitytojai – yra smarkiai nelaimingi. O tai nėra geras ženklas verslui.

Tik vienas klausimas – jeigu jau pienininkai dažnai protestuoja, piketuoja ir reikalauja sau geresnių sąlygų, kodėl gi Lietuvos rašytojai tūno kamputyje ir tik retkarčiais kaip nemylimi gegužiukai ištiesia kaklą pasižiūrėti, kas vyksta?

Atsakymai yra keturi:

  •  Nes dauguma Lietuvos rašytojų džiaugiasi ir yra dėkingi, kad juos išleidžia. Jie nežino šitų skaičių ir visiškai jais nesidomi, jie pasiima leidyklos pasiūlytą honorarą ir mano, kad jiems labai pasisekė. Jiems laikyti savo popierinį kūdikį yra šimtą kartų didesnis atlygis.
  • Nes Rašytojų sąjungos susikurtame pasaulyje laikas sustojo ties Mykolo Sluckio laikais, o jų leidykla ir kultūros valdininkai yra tapę tais viešpačiukais, kurie rankos mostu lemia, išvys tavo kūrinys dienos šviesą, ar ne. Lygūs ir lygesni bei gladiatorių kovos savo įtakos zonos rėmuose.
  • Nes knyga nėra ir negali būti prekė, už kurią mokami pinigai. Leidėjų atstovai puikiai išmano savo verslo ypatumus ir supranta, kad rašytojui kalbėti apie pinigus tas pats, kas adatas ryti. Tad įmeskime į katilą šiek tiek pagyrimų apie rašytojo talentą, šiek tiek padūsavimų apie sunkius laikus, keletą ašarų apie augančias kainas ir kartais apskritai gali išsisukti be honoraro.
  •  Nes per pastaruosius metus Lietuvos kultūros politikos formuotojai nepriėmė nei vieno sisteminio sprendimo, kuris galėtų pagerinti rašytojų IR skaitytojų gyvenimą. Žodelis IR yra labai svarbus, nes tokia simbiozė yra tiesiog būtina. Pasiūlymai bibliotekoms privaloma tvarka pirkti lietuvių rašytojų kūrinius, iš kurių 90% yra įdomūs 10% skaitytojų man atrodo naftaliniškai naivūs.

Ar yra išeičių? Žinoma. Netgi trys. Bet visos su kabliukais.

  • Rašytojai turi suvokti savo kūrinio vertę pirkėjui. Ne kritikui, ne mistinei literatūrinei bendruomenei, o būtent pirkėjui. Ir tuo remdamiesi išmokti derėtis ir parduoti save. Normaliame pasaulyje tai daro literatūriniai agentai, pas mus pakaktų aktyvesnių kūrėjų veiksmų. Tačiau kita problema – kiek rašytojų Lietuvoje gali ateiti į leidyklą, padėti rankraštį ant stalo (o dar geriau USB raktą) ir garantuoti, kad ši knyga mažiausiai tris kartus viršys pardavimų vidurkius. Nelabai daug.
  •  Savilaida arba self-publishing. Gauti 100% pajamų skamba patraukliai ir Arkadijus Vinokuras ne kartą yra užsiminęs, jog yra labai patenkintas pasirinkęs tokį modelį. Atrodo tikrai labai smagiai. Parduodamas 4000 vienetų knygų tradiciniu būdu rašytojas tą patį finansinį rezultatą gali pasiekti pardavęs 1000 vienetų per knygyną (ir praleidęs leidyklą) arba 600 vienetų pardavęs pats. Skirtumas milžiniškas. Bet kiek rašytojų yra pasiryžę investuoti į knygos spausdinimą, lakstyti ir derėtis su knygynais, užsiimti rinkodara, tvarkyti popierius ir panašiai. Vėlgi – kol kas vienetai. Kitas dalykas – ir knygynai į tokius autorius žiūri kreivokai, o pardavinėti viską patiems sudėtinga, nors kelias sėkmės istorijas turime.
  •  Elektroninės knygos. Štai čia matau didžiausią galimybę autoriams ir didžiausią grėsmę tradiciniam leidybos isteblišmentui. Vien ši „Pegaso“ vadovės citata daug ką pasako:

 „Net ir šiame knygyne turime zoną, kurioje galima susipažinti su e. knygų asortimentu, jas pavartyti. Pokyčių mes negalime ignoruoti, turime jiems ruoštis ir siekti popierinių ir e. knygų pardavimų sinergijos.“

 

Kol kas sunkiai suprantu, apie kokią sinergiją kalbama, kai elektroninės knygos, ypač savilaidos būdu, pasaulyje tiesiog iškerta senuosius tarpininkus ir nutiesia tiesioginį ryšį tarp autoriaus ir skaitytojo.

Elektroninės savilaidos knygos sumažina autoriaus išlaidas iki minimumo (faktiškai tereikia pasamdyti viršelio dailininką, redaktorių ir korektorę), o pasiekiamumą maksimizuoja. Iš to laimi ir skaitytojas, nes mėgstamo autoriaus knyga, kainavusi 40 litų, staiga gali atpigti dvigubai.

Kiek tai realu Lietuvoje, kur nemažai rašytojų vis dar kuria parkeriais ir žąsies plunksnomis? Dabar dar nelabai. Knygynų duomenimis  – elektroninės knygos Lietuvoje sudaro 1% rinkos. Spėčiau, kad elektroniniai bestseleriai gali sudaryti kokius 3-5% bendro tiražo, bet tai irgi kol kas ne pyragai.

Tačiau jau mažiausiai penkis kartus esame įsitikinę, kad technologinė ateitis yra visiškai šalia. JAV elektroninių knygų pardavimai išaugo penkis kartus per pastaruosius dvejus metus ir dabar sudaro 28%, o Jungtinėje Karalystėje – 13%.

Ateitis jau šalia. Tik reikia nebijoti ją pasitikti.

 

 

 

28 comments on “Liūtai knygynuose ir gegužiukai prie rašomųjų stalų

Čia yra vieta komentarams
  1. Andrius

    Su eknygų kaina reikėtų neperlenkti.
    Keista, kai Amazon popierinę parduoda už $15, o elektroninę už $14.
    Skaitytojas irgi moka skaičiuoti.

    • Andrius Tapinas

      Andriau, tokias kainas fiksuoja ne Amazonas, o jo pagalba parduodančios didžiosios leidyklos. Aš gi kalbėjau apie elektroninį self-publishingą, kur Amazonas apskritai taiko kainų ribojimo politiką ir vidutinė kaina ties $5 svyruoja.

  2. Silas

    IQ šiek tiek nepasmulkino knygyno procentuose slepiasi ir platintojas/knygų išvežiotojas po knygynus, ten tikrai yra nemaži procentai.

    O dar liūdina beveik monopolis almalitera grupė, kuri ir spausdina, ir leidžia, ir platina, ir knygynus turi. Tai čia aiškus pasiskirstymas. Autoriui 10% – Almai 90%

    • Saulius

      Silai, knygyno procentuose slepiasi tik knygyno antkainis. Knygynai jį skaičiuoja nuo gautos iš Platintojo sąskaitos, o ne nuo Leidėjo ir Platintojo sutartos kainos. Platintojų/knygų išvežiotojų atveju knyga pabrangsta dar ~20proc.

  3. Saulius

    Sveikas,

    Na nekaltinčiau aš čia knygynų labai. Jeigu jų pelno porcija būtų “per didelė” lyginant su kitais verslais, tai bemat matytume čia ateinančius naujus verslo subjektus ir kišančius į šią rinką savo rankas ir taip viskas normalizuotųsi. Bet nieko naujo šioje rinkoje jau senai nevyksta. Manyčiau, bent kokius 30% išlaidų sudaro nuomos mokesčiai prekybos centrams, ~20% darbuotojų knygynuose algoms, likusi dalis administracijos ir kitoms išlaidoms padengti + susigeneruoti pelną. Ir čia žinoma skaičiuoju ne nuo knygos kainos, o nuo tų Andriaus pateiktų 47%, kuriuos jie gauna nuo visų knygų pardavimų. Aiški išeitis – elektroninės knygos. Nes knygų pardvimams tai sutaupytų žymiai daugiau nei daugeliui kitų produktų.

    • Andrius Tapinas

      Aš jų labai smarkiai ir nekaltinu, nesakau, kad va pinigais aptekę, skaitytojams atiduokit. Bet tiesiog status quo šioje rinkoje, mano nuomone, yra iškreiptas.

  4. Inga

    Kalbant apie leidyklos funkciją – ji atlieka ir tam tikra filtravimą. Yra redaktoriai, yra leidinių vadovai ir kiti žmonės, savo profesionalia akimi atrenkantys kūrinius daugiau ar mažiau vertus publikavimo – ir čia kalbu ne vien apie knygos atsiperkamumą ar net pelningumą, o apie jos turinį ir jo vertę (net jei tai ir Pilki atspalviai). Jei kiekvienas grafomanas, norintis išsileisti knygą, galėtų taip paprastai tai padaryti, tai man, kaip skaitytojai būtų labai sunku atsirinkti iš krūvos “samizdato” leidinių bent kažką verta dėmesio. Tai tada gal ir nebe taip pikta, žvelgiant į paskaičiavimus, nes rašančių daug, o gebančių rašyti – ne itin

    • Andrius Tapinas

      Inga, ar daug pasaulyje leidyklų, kurios filtruoja knygas pagal jų meninę vertę, savo rankomis verždamosis sau kilpą. Nebent valstybė turi aiškią kultūrinę poziciją ir taip remia leidyklas, kuriuos užsiima tokia kokybės kontrole.
      O dėl self-publishingo, tai yra galybė įrankių, tie patys GoodReads, kaip atsijoti knygas, kurios vertos tavo laiko.

      • Inga

        Kalbėdama apie knygos turinį, neturėjau mintyje knygos kultūrinės ar kažkokios išliekamosios vertės. Pirkdama knygą, leistą leidyklos, galiu tikėtis bent kažkokios minimalios kokybės – tiek leidimo, tiek redagavimo, tiek ir pačio turinio prasme (vėlgi nekalbu apie meninę išliekamąją vertę), net jei tai yra paprasčiausias romanas ar detektyvas laisvalaikiui.
        Kai savo knygas pats leidžia rašytojas, gebantis kurti, tai yra puiku, tačiau kai tą patį pradeda daryti žmogus, kuriam svarbu rašyti ir nesvarbu ką, ir neduok dieve, jis dar apsuptas panašių į save ir skatinančių jo grafomaniją, tuomet tai tampa problema. Jei visos knygos sudėtos vienoje lentynoje (e.formatu e.parduotuvėje), pagal ką turėčiau tada spręsti apie knygą, jei autorius nežinomas, leidyklos nėra?
        Iš visos čia tos savo rašliavos noriu pasakyti, kad dažnai leidykla man būna savotiškas knygos brand’as, jei nežinai nei autoriaus, nei esi girdėjusi apie knygą.

  5. dirbusi knygyne

    Dirbau keliuose knygynuose ir nei viename nemačiau 100 % antkainio (nes tik tokiu atveju knygynui liktų pusė knygos kainos).

    Antkainiai yra žymiai mažesni, nesiekiantys ir minimų 47 proc. (galima pasiskaičiuoti palyginus leidyklėlių ir knygyno kainas – būtent leidyklėlės ir parduoda be tų knygyno antkainių).

    Pabandysiu paskaičiuoti – teoriškai – koks % galutinės knygos pardavimo kainos liktų knygynui, jei antkainis siektų 47 proc.:

    30 Lt – leidėjo kaina;
    44,10 Lt – pardavimo kaina užsimetus 47 proc antkainį
    knygynui lieka – 14,10 Lt, iš kurių susimokės 4 Lt PVM’o. Knygynui liks 10,10 Lt – 23 proc.nuo knygos pardavimo kainos.

    • Inga

      Senais prieškriziniais dirbau viename Vilniaus knygyne PC Europa (jau nebėra jo, ne Vaga) – tai tuomet vidutinis knygyno antkainis buvo 30 proc. Didžiausias antkainis būdavo taikomas savos leidybos knygos, kadangi jos neturėdavo didmenininko antkainio, tai knygynas ant tokių knygų galėdavo užsidėti net iki 45 proc. antkainį. Bet tai niekaip nesudarydavo pusės mažmeninės knygos kainos.

  6. audrone

    Prajuokinai teigdamas, kad dar kas nors iš rašytojų rašo žąsies plunksna 🙁 Manau, kad dauguma nesugebėtų rašomąja mašinėle sakinio išspausdinti:)

  7. Andrius K.

    Et, tos “elektroninės” knygos ..

    Taip, aš tikrai pirkčiau Gyvenimo Stebėtojo memuarų elektroninį variantą,
    už 9.99Lt,
    ir tikrai nepirkčiau popierinio varianto, kad ir kietais viršeliais, už 19.99Lt. Nes jau .. nebetelpa knygos į didžiųlę spintą. PLB juk neišmesiu, sentimentai gi.
    Bet –
    o kam man mokėti 9.99 Lt, kai žinau, kad Linkomanijoj tą patį rasiu rai už .. 0.00 Lt?

    • Raimondas

      Ponas Andriau K, o Jūs nepagalvojate, kad siųsdamasis knygą iš Linkomanijos Jūs dar labiau apribojate autoriaus galimybes kurti? Jei knyga/autorius Jums patinka, kodėl nenusipirkti už tuos pačius 10 LT jo knygos? Juk už pieną parduotuvėje mokate, nors bet kuriam užmiesčio lauke pilna karvių ir prisimelžti pačiam nebūtų didelis vargas…

      • Andrius K.

        Taip, ponas Raimondai, aš tikrai pagalvoju.

        Kartu noriu paklausti: ar jūsų, Raimondai, namų kompiuteryje esanti operacinė sistema “MS Windows” bei ofiso programos “MS Word” bei MS Excel” yra tikrai legalios, t.y., už jas buvo sumokėta ?

        Jei taip – tikrai sveikinu, ir gerbiu jūsų norą auklėti ir kitus 🙂

        • Raimondas

          Taip. Visos programos legalios, kaip ir visa muzika ir filmai.

  8. trm

    Įdomūs skaičiai. Kaip suprantu Lietuvos rašytojai gali rašyti knygas tik savo malonumui, nes ekonomiškai beveik niekada nebus naudinga. Galbūt keli autoriai tikrai uždirba, turbūt ir visokios knygos apie virtuvės receptus, kurių daugėja. Apskritai, rinkos tam nėra. Kas tie 1500-4000 egz., palyginus su pasauliniais anglų kalba tiražais, kur autoriai tikrai gali pragyventi. Nekalbu apie bestseller’ius, kur malijonai uždirbami.

    Dėl elektroninių knygų, tai juokas. Jeigu elektroninė tik keliais litais pigesnė nei popierinė, tada aš asmeniškai tikrai norėčiau turėti fizinį pavidalą, kad žinočiau už ką sumokėjau. Mano galva, elektroninės kaip tik turi kainuoti vos ne simboliškai. Perskaitai ir delete.

    Žodžiu, šitame ubagyne, Linkomanija yra geriausias variantas. Pačias pačiausias knygas galima ir nusipirkti.

  9. Kazimieras

    Hm… Nereikia per daug žiūrėti į elektronines knygas, kaip rašytojų gelbėtojas, nes piratavimas susirenka tikrai ne mažesnį procentą, nei knygynai. Jis tiesą pasakius nusirenka ir nuo popierinių. Geras pavyzdys nesenai užsidariusi Eridano leidykla. Daugumą jų knygų galima rasti linkomanijoje, o kitas originalo kalba kitose vietose. Leidyklos pagrindiniai pirkėjai buvo jaunesnio amžiaus, kurie labiau naudojasi informacinėmis technologijomis ir turi mažiau pinigų pirkti. Tai natūralu, kad jie greičiau perėjo prie piratinių knygų. Aišku, kad čia ne vienintelė jų užsidarymo priežastis, bet manau ir ne mažiausia.

  10. Evaldas

    O man keista, kodėl autoriai/leidyklos/knygynai nekelia klausimo, kodėl knygos tiražas yra tik 1000, 4000 ar 7000 vienetų? Kodėl neinvestuojama į tai, kad mažoje Lietuvos skaitančiųjų rinkoje tu skaitančių žmonių daugėtų? Kodėl daug žmonių daugelį metų nėra atsivertę knygos? Knygų mugės tik sukuria iliuziją, kad yra labai daug skaitančių žmonių, kai vienoje vietoje jie susirenka. Bet iš tiesų subjektyvia mano nuomone skaitančių žmonių procentas yra labai mažas. Manau, čia viena iš problemų, kodėl autoriai uždirba tiek mažai, o knygynų marža labai aukšta. Ir palyginimas su pienu labai geras, nes pienas yra ta prekė, be kurios žmogus negali apsieiti. O knygos – ne. Mano pajamos pakankamai aukštos, bet kai matau lentynoje knygą už 50 lt, susimąstau, kad už tą kainą galiu užsiprenumeruoti 6 mėn. įdomų žurnalą. Plius reklama irgi kartais gali nuvilti. Kažkada labai reklamavo “Balti dantys”. Nusipirkau ją, bet taip ir guli lentynoje nepabaigta skaityti, nes nelabai įdomi ji man.

    Antras man labai keistas dalykas – popierinės knygos interneto parduotuvės kainuoja praktiškai tiek pat, kiek ir knygyne. Nors išlaidų žymiai mažiau nei knygyne – paėmei iš sandėlio ir nusiuntei pirkėjui.

    • Giedrius

      Evaldai, užsukit į http://www.patogupirkti.lt – ten knygos apie 15-20% pigesnės nei tradiciniuose knygynuose (pvz. knygynų tinklų “Pegasas” ar “Vaga”)

  11. Vladas

    Manau labai daug pasako ši citata: ” Pasiūlymai bibliotekoms privaloma tvarka pirkti lietuvių rašytojų kūrinius, iš kurių 90% yra įdomūs 10% skaitytojų man atrodo naftaliniškai naivūs.”

    Supraskime, kad knygų rašymas tai negali būti pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Tai tikrai netolygus užsiėmimas mėšlo mėžimui ir karvių melžimui. Skirkime saviraišką nuo darbo, kai kuriamas kitiems žmonėms būtinas produktas.

    Meilė irgi nuostabus dalykas, bet kuo ji virsta jei ją laikome pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu?

  12. Marijus

    Baikit su ta linkomanija. Elektroninę knygą internetu nusipirkti taip pat paprasta kaip parsisiųsti iš linkomanijos. O sumokėti 9 -30 Lt už knygą nėra daug, juk pirkdami knygą skatinam autorius ir leidėjus leisti knygas. Parsisiųsdami lietuvišką knygą iš torrentų tiesiog kertat šaką ant kurios sėdit.

  13. Ričardas

    Nėra ko pykti ant knygynų. Jei paanalizuotumėte kam priklauso knygynų tinklai ir kaip jiems sekasi uždirbti pelną, greitai suprastumėte, kad knygynus dotuoja leidyklos. Taip, tai tiesa. Tas pats Pegasas ar Vaga jau eilę metų, metus baigia su nuostoliu! Kaip ir aukščiau rašytame komentare apie tai nuo kokios knygos gali knygynas pasilikti 45% (nuo jų pačių leidyklos išleistos ir atvežtos), pagalvokime kodėl taip daroma. Ogi tam, kad mažintų nuostolį ir nereikėtų išvis uždaryti… Kol kas nei elektroninės knygos, nei internetinė prekyba nepakeis tradicinių knygų. Kaip bebūtų, turime tiktai džiaugtis, kad yra dar rinkoje žaidėjų galinčių finansuoti nuostolingą knygynų veiklą, mat kiti jų verslai (leidyklos) išmirtų labai greitai, jei išnyktų toks platinimo kanalas…

  14. Aušra

    Kaip visada buvo labai įdomu skaityti, tačiau papiktino komentaras apie knygyno konsultatų laiko sąnaudas, tarsi konsultantų laikas ir darbas nėra svarbūs. Patikėkite tikrai svarbūs . Pati nemažai laiko pradirbau knygyne ir mes esame ta jungiamoji grandis tarp knygos ir pirkėjo, dažnai įtakojame kliento pasirinkimą. O, būtent Jūsų knygą su didžiausiu malonumu siūlydavau kone kiekvienam besidominančiam lietuvių literatūra ar nuotykių romanais :). Dažnas klientas klausia patarimo, nes knygų yra gausybė ir tai, kad knyga išdeliota vitrinoje ar tope nebūtinai įtakoja pirkėją. Dažnai konsultanto patarimas būna lemiamas kliento pasirinkime. Su visa pagarba, būtų smagu, kad ir konsultatų darbas, Jūsų būtų deramai įvertintas, o nenumenkintas kaip tik lentynas perdeliojančių ir topus keičiančių darbuotojų.

    • Andrius Tapinas

      Miela Aušra, tikrai nenorėjau sumenkinti knygyno konsultanto darbo ir visiškai sutinku su išsakytais argumentais dėl jo svarbos. Nors kaip ir visur – konsultantas konsultantui nelygu. Tačiau labiau norėjau pasakyti, kad konsultanto darbas turbūt negali būti skaičiuojamas, kaip konkrečios knygos rinkodaros išlaidos, kurias patiria knygynas.

    • Andrius Tapinas

      Vidmantai, ačiū už kitokią ir išsamią nuomonę. Kaip ir sakiau – straipsnyje rėmiausi IQ skaičiavimais, kuriuose nėra išskirtas platintojas. Mano atveju, kaip suprantu, jo ir nėra, nes kaip pats minėjote viskas vyksta per vienas rankas. Bet mano atvejis, sakyčiau, nėra svarbus, svarbesnės verslo tendencijos, kurios kaip jūs pats sakote yra šiek tiek įstrigusios praeityje ir tai turbūt buvo mano pagrindinė mintis, kad dabartinis leidybos verslo modelis yra atgyvenęs ir tai rodo labai daug ženklų – nepatenkintas produkto kūrėjas, nepatenkintas galutinis vartotojas, rinkos koncentravimasis keliose vietose, nenoras priimti naujas pasaulines tendencijas.
      Kitas dalykas – reikėtų atidžiau pasižiūrėti į kiekvienos pusės prisiimamą riziką ir gaunamą pajamų dalį. Pvz. būtent šis santykis man atrodo labiausiai neadekvatus. Prie rizikos dar priskirčiau ir negautų pajamų efektą, kurį būtų galima taikyti ne visiems, bet kai kuriems autoriams.
      Ir dar vienas klausimas, kuris man niekaip neduoda ramybės (kadangi esu dirbęs abudu darbus), kodėl paėmus dvi tokias pačias lietuvių autoriaus ir verstines knygas, išleistas vienodais tiražais ir vienodomis sąnaudomis, vertėjo atlyginimas gerokai viršija autoriaus. Juk teoriškai verstinė knyga dar turi papildomus kaštus – autorinius mokesčius?

  15. velniava

    Na, nieko gero tokie dalykai, rasyti knygas tiesiog neapsimoka. Bet turbut todel, siandien knygos ir gali buti perkamos tokiose “karalystėse”

Scroll to top