"Paradui vadovausiu aš!" - Ostapas Benderis

Savaitgalis Londone – QPR, NFL, Skol ir Knygnešys

 

Žadintuvas trelina, o gal trolina raginimą keltis. Pasižiūriu į skaičius – 3:10. Vos ne kaip traukinys į Jumą (kam reikia, tas supras). Prireikia kažkiek laiko, kad suvokčiau, kodėl reikia keltis tokioje ankstybėje.

Ir tik tada suprantu, jog skambina visai ne žadintuvas. Skambina Londonas.

Šlitiniuoju po namus su kavos puodeliu, nepamirštu įsijungti kompiuterio, kuriame kaip tik prasideda tiesioginė ketvirtadienio NFL rungtynių transliacija iš San Francisko. Nepamirštu pažiūrėti pirmojo kėlinio, bet pamirštu įsimesti striukę ir išvažiuoju kaip tas pionierius iš eilėraščio „Nors yra vėsus rugsėjo rytas, man nešalta, man visai nešalta, aš einu prasisegiojęs paltą, kad visi kaklaraištį matytų“. Tik ne kaklaraištis mane šildo, o bilietas į International NFL Series Londone, kur iš Amerikos atskrenda sužaisti vienų rungtynių Minesotos Vikings ir Pitsburgo Steelers.

80 000 bilietų į šias rungtynes Wembley stadione, kainuojančių nuo 200 iki 500 litų, pradedami pardavinėti metų pradžioje ir būna iššluojami per kelias dienas. Nepaisant to, kad šiemet Londone pirmą kartą vyks jau dvi NFL rungtynės. Europos fanų apetitas nepasotinamas, o po pernykštės kelionės man ir dar dviems draugams tai jau tampa savotiška piligrimystė. Simboliška, kad šiemet į Londoną atskrenda Steelers komanda su savo quarterbacku Ben Roethlisbergeriu, kurio pravardė “Big Ben”. Ar yra kita vieta, kur jis galėjo fotografuotis?

Oro uoste lūkuriuodami įsodinimo toliau tiesiogiai stebime NFL rungtynes per telefoną ir vėl pagalvoju, kiek mes toli nuėjome per tokį trumpą laiko tarpą. Vos prieš dvidešimt penkis metus aš skambindavau draugui į kitą kiemą sukdamas numerį ir klausydamasis telefono terškėjimo, o dabar stoviu ir telefono ekrane tiesiogiai stebiu rungtynes, kurios vyksta kitame pasaulio krašte.

Visada įdomu kažką pabandyti pirmą kartą – kaip nekeista, penktadienį tai buvo skrydis su „Wizzair“. Kažkaip iki tol visuomet tekdavo rinktis jų airiškuosius brolius. Didelių skirtumų ir nepastebiu – skrendanti publika panaši, stiuardesės gal kokiais 9% malonesnės, o vietos kojoms šiek tiek mažiau. Bet ne apie tai kalba.

Londone leidžiamės ryte ir turime visą dieną, nesusijusią su futbolu. Išnaudoju ją kasmetinei kelionei po pagrindinius Oxfordo ir Charing Cross gatvių knygynus, vizitui į British Museum, o vakarop pradedu ilgą kelionę nuo savo viešbučio netoliese Wembley stadiono į Becktoną, kur manęs laukia susitikimas su vietos lietuviais ir „Vilko valandos“ pristatymas lietuviškame knygyne, įsikūrusiame lietuviškame prekybos centre „Lituanica“. Nelabai žinau, ko tikėtis, kažkaip įsivaizduoju tokią trijų kvadratų erdvę kokioje nors off-license parduotuvėleje.

Ir labai maloniai nustembu pamatęs didelį dviejų aukštų pastatą su ryškiu užrašu „Lituanica“, kuriame telpa ne tik erdvi parduotuvė, bet ir lietuviškas restoranas su lietuviškais TV kanalais, rodomais per didelį ekraną, lietuviška juvelyrinė parduotuvė, kirpykla, na ir, žinoma, „Knygnešys“. Knygynas, kuris atrodo kaip tie Londono knygynai iš senųjų filmų. Nedidukas, jaukus, kvepiantis kava ir šokoladu, kiekviena laisva erdvė nukrauta knygomis ir visus pažįstančius/viską žinančios super draugiškos ir smagios knygyno darbuotojos.

Publika susirenka labai draugiška, dart sykį pasijuokiam iš „every Lithuanian helps“ ir mano vienintelio gyvenime sukurto eilėraščio.

Kaip visada paprašyti ko nors paklausti, žmonės neturi klausimų ir kaip visada paskelbus pabaigą dar valandą stovime neformaliai ir atsakinėju į tuos klausimus, kurių nebuvo.

Pratęsiame vakarą prie pintos, bet 3:10 traukinys į Jumą duoda apie save žinoti ir tenka atsisveikinti. Buvo tikrai miela, šilta ir jauku. Ačiū už kvietimą.

Šeštadienį traukiame į Londono centrą. Regent gatvė uždaryta, skirta tik pėstiesiems ir paversta NFL gerbėjų rojumi.

Čia galima išmėginti jėgas ir kickerio, ir quarterbacko, ir netgi wide receiverio pozicijoje (taip, galima ir gaudyt kamuolį – speciali patrankėlė iššauna tau kamuolį ir turi sugebėti jį pastverti ir tėkštis ant minkštų pripučiamų grindų).

Po dvylikos ant scenos pasirodo abiejų komandų žaidėjai ir gatvė tampa vienu dideliu kamščiu.

Pasak spaudos, šeštadienį čia apsilankė pusė milijono žmonių ir aš tuo visiškai tikiu. Policininkai darbuojasi mėgindami nukreipti apeinančius sceną kitomis gatvėmis. Lankstas nemažas, bet šypsosi policininkai, šypsosi ir praeiviai.

Kaip ir kasmet pradedame žaidimą – atrask visų 32 komandų marškinėlius – kadangi į šias rungtynes susirenka visų komandų gerbėjai iš visos Europos. Žinoma, Vikingų ir Plienininkų gerbėjų daugiausiai.

Purpurinė spalva susilieja su juodai geltona. Vienoje gatvės pusėje duodasi Vikingų šokėjos, kitoje griaudžia Skol Line – Vikingus palaikančių būgnininkų grupės – smūgiai.

Šventė tik įsilinguoja, bet mums jau reikia skubėti, metro mesteli į kitą Londono kraštą, kur jau nebe amerikietiškojo futbolo rungtynėms ruošiasi QPR ir Middlesbrough klubai.

Čia irgi žmonių masė, tačiau kaip skiriasi bendra atmosfera nuo tos, kuri būna Wembley. Policininkai čia nelinkę šypsotis, o labiau pasiruošę malšinti galimas riaušes, raitoji policija patruliuoja visose aplinkinėse gatvėse, o į vielinėmis tvoromis atitvertą sektorių renkasi svečių komandos fanai. Tiesa, didelės nesantaikos tarp abiejų klubų nėra, tačiau kontrastas tarp abiejų futbolų yra ryškus. Nesakau, kad vienas ar kitas sociumas yra tas vienintelis teisingas, tiesiog jie yra visiškai skirtingi.

Sėdime nuostabiose vietose šalia pat aikštės. Tai dar viena priežastis, kodėl būdamas Londone renkuosi Championship ar League I mačus, o ne Premier lygą. Panašaus nuostabumo bilietai į kokio Tottenhamo ar Arsenalo rungtynes būtų prieinami tik iš perpardavinėtojų ir kainuotų kokius dešimt kartų brangiau.

 

QPR pirmajame kėlinyje įmuša du įvarčius ir Middlesbrough nesugeba nieko padaryti, bet rungtynės įtemptos, greitos ir tikrai geros kokybės.

Na, artėja šeštadienio vakaras. Ko dar reikia trims vyrams Londone? Aišku, kad dar daugiau futbolo. Perlekiam į populiarų sporto barą Marylebone ir įsitaisom tarp šaukiančių Arsenalo sirgalių, stebinčių jų komandos rungtynes su Swansea. Tik pasibaigus futbolui perjungiamas NCAA studentų amerikietiškasis futbolas ir raudonus marškinėlius bare pakeičia visos įmanomos NFL spalvos – čia užgriūva vakarinis desantas. Visi bendrauja su visais, baras pasidalina į dvi dalis – vieni serga už Luizianos, o kiti už Džordžijos universitetus, o man vis dar keista matyti, kaip prie vieno stalo susėdę draugiškai bokalus kilnoja trijų nuožmiausių NFL priešininkų gerbėjai. Įeidami į barą ar prasilenkdami Sidabrinės ir Juodos komandos sirgaliai pasisveikina su manim ar tiesiog iškelia ranką ir pamerkia akį tarsi tik mes keliese žinotume tą Didžią Paslaptį, kuri komanda NFL iš tiesų yra geriausia.

Sekmadienis jau skirtas Wembliui. Nuo pat ryto aplink stadioną iškyla palapinės ir prasideda „tailgate party“ – laisvai liejasi alus, tiesa, ameriketiškas „Bud“, kuris greitai panaikina britų troškulį, kepama viskas, kas gali kepti, groja muzika, organizuojamos pramogos ir žaidimai visai šeimai.

Tiesa, tas pats „tailgate party“ stipriai komercializuotas ir galbūt neturintis tikrosios amerikietiškos tailgate dvasios, bet nieko kito dar ir negalima tikėtis. Reikės palaukti bent dešimt metų, kol Londone atsiras nuolatinė NFL komanda.

Tačiau būdami ne naujokai mes žinome, kur vyks ne korporatyviniai, o tikrieji „tailgates“. Žygiuojame jau pažįstamu keliu į „Green Man“ aludę ir vėl patenkame į spalvų ir sirgalių margumyną.

Žinoma, dominuoja Vikingai ir ne bet kokie, o kostiumuoti, šalmuoti, raguoti ir su milžiniškais bokalais rankose.

–         Mes viena šeima,- užrinka galingo stoto senyvas Vikingas ir jam atitaria dešimtys balsų, o iš kitos pusės jau atskrieja Vikings sirgalių daina, kuria pastveria didžioji dalis aludės lankytojų. Išskyrus geltonai juoduosius, žinoma.

Laikas lekia ir metas į stadioną. Wembley nesiliauja stebinti savo patogumu ir ergonomiškumu. 80 tūkstančių žiūrovų, bet į savo vietas patenkame per penkias minutes, prie maisto, gėrimų ir suvenyrų punktų ne ilgesnės nei aštuonių žmonių eilės. Nenorom prisimeni kelis tūkstančius žmonių talpinantį LFF stadioną ir keturiasdešimt minučių, kurias tenka pralaukti „prie vartelių“.

Vikings yra nominalūs šeimininkai, už juos serga dauguma neutralių žiūrovų, kuriems visiems rūpestingai padedamos purpurinės Vikings vėliavos. Geltonai juodi „Siaubingieji Rankšluosčiai“ (dar viena NFL mitologijos dalis) skęsta purpurinės spalvos jūroje.

 

Prieš rungtynes viskas susilieja į vieną – stadiono viduryje gyvai atliekamas hiphopas, siaučiančios šokėjos, būgnininkai, ugnimi besispjaudantys stovai ir per dūmų debesis ir sproginėjančius fejerverkus į aikštę išlekiantys žaidėjai.

Kiekviena pertrauka, kiekvienas rungtynių sustabdymas yra išnaudojamas – šokėjos, būgnininkai, prizų dalybos, loterijos, juokingi interviu milžiniškuose ekranuose, tiesioginiai rezultatai iš kitų rungtynių ir netgi gyvai skaičiuojami fantasy futbolo taškai.

Rungtynės irgi puikios. Abi komandos labai prastai startavo ir žūtbūtinai kaunasi dėl pergalės. Vikingai pirmauja visas rungtynes, tačiau Steeleriai laikosi įsikabinę ir neatsilieka. Didžiulis ragas sugaudžia kiekvieną kartą, kai Vikingai sugeba nunešti kamuolį dešimt jardų, o po kiekvieno pelnyto taško griaudžia jų pergalės daina ir aikštėn išbėga žmonės su purpurinėmis vėliavomis.

Visgi Steeleriams pritrūksta vienos paskutinės sėkmingos atakos ir pergalę švenčia „namų komanda“. Vikingai sveikina vienas kitą, mes skubam į „Green Man“ žiūrėti antrųjų rungtynių, o parsiradęs į savo viešbutį gerokai po dvylikos randu ošiančią publiką, niekieno neprižiūrimą barą (kaip vėliau paaiškėjo, barmenė irgi užšventė) ir į tabletus sukišusius nosis piliečius, vis dar negalinčius atsigrožėti pergalės momentais arba žiūrinčiais vėlyvąsias NFL rungtynes.

O pirmadienis ateina tylus ir ramu. NFL spalvos išnyksta iš Londono lyg ir niekada nebūtų čia buvusios. Iki kito mėnesio, kai čia užgrius San Francisko 49ers ir Jacksonvilio Jaguars

Lutono oro uoste dar pastebim didelį kaip statinė vikingą, snūduriuojantį ir įmerkusį ūsus į alaus bokalą. Skol, mano nepažįstamas drauge, tikiuosi, jog tu nepražiopsojai savo lėktuvo.

Nuotraukos asmeninės, o taip pat iš NFL.com

 

 

One comment on “Savaitgalis Londone – QPR, NFL, Skol ir Knygnešys

Čia yra vieta komentarams
  1. Rytis Davidovičius

    Sveiki, Andriau, smagu, kad pristatote įvairius sportus. Įdomus post apie NFL, kuriame yra ir dalelė apie regbį.

    Su malonumu susipažinčiau, kviečiu alaus.

    Rytis

Scroll to top