"Paradui vadovausiu aš!" - Ostapas Benderis

“Maro diena” – kada, kaip ir kas (ištrauka)

Vis dažniau sulaukiu klausimų, kaip gi ten bus su antrąja knyga – „Maro diena“. Ar ji iš viso pasirodys, ar nekelsiu statymų ir su tęsiniu nerizikuosiu. Žinoma, ne tūkstančių klausimų, nesu ir niekada turbūt nebūsiu kaip George R.R. Martinas, bet prie mano namų neužklysta rašymo tempais nepatenkintų fanų gaujos, besibeldžiančios į duris ir klausinėjančios – „kada, kada, kada?“.

Tad tiems, kas klausia – atsakau. Taip, „Maro diena“ bus. Šiuo metu parašyta jau daugiau kaip du trečdaliai ir jaučiu, kaip įveikiu paskutinį posūkį ir išeinu į ilgą finišo tiesiąją. Todėl objektyviai vertindamas sakau – kaip ir „Vilko valanda“, taip ir „Maro diena“ pasirodys Vilniaus knygų mugėje. Labai optimistiškai vertindamas – Kalėdoms. Pesimistiškai nevertinu, tokio žodžio savo žodyne neturiu.

Ar „Maro diena“ bus „Vilko valandos“ tęsinys? Ir taip, ir ne. Į veiksmo sukūrį mesis keli gerai pažįstami pagrindiniai ir šalutiniai veikėjai, apie dar kelis kitus sužinosime šiek tiek daugiau, bet „Maro dienoje“ veiksmas išsiplės, vyks trijuose naujuose miestuose, tad teko nemažai pasiplūkti ir pasėdėti skaitmeniniuose archyvuose rekonstruojant juos, išlaikant istorinę savastį ir pritaikant Akmens ir Garo Miestų pasaulio specifikai.

Bet didžiausias skirtumas nuo „Vilko valandos“ – „Maro dienoje“ iš dalies keičiasi žanras. Išlieka alternatyvioji istorija, išlieka dominuojantis steampunkas, bet knygoje jis kaip kokia fusion virtuvė jungiasi su dar vienu žanru. Kokiu? Kaip galima spėti iš knygos pavadinimo – post apokalipse.

Steampunkinė post apokalipsė.

Kad mažai nepasirodytų.

„Maro diena“ bus kitokia, nes ir rašėsi jau visai kitaip. Nežinau, ar bus geresnė, tikiuosi, kad taip, bet „antrosios knygos sindromas“ yra bauginantis dalykas. Joje daugiau ambicijos, gerokai daugiau veiksmo (nežinau, ką sakys tie, kuriems „Vilko valandoje“ jo buvo beveik per daug), daugiau miestų, daugiau išradimų, daugiau iliustracijų, daugiau komiksų, daugiau visko. Ar pavyks viską suvaldyti, nuspręsite jūs. Jau greitai.

Beje, „Maro diena“ nepasirodys vieniša kaip beržas šalia Kauno magistralės. Šiek tiek anksčiau leidykla dar kartą mėgins nusideginti pirštus su Akmens ir Garo Miestų pasaulio komiksu, kuris tuo pačiu metu bus ir „Vilko valandos“ prequelas ir tarsi trumpas įvadas į „Maro dieną“. Komiksą kuria Mitkus Studio, tie patys, kurie gavo finansavimą ir „Vilko valandos“ animacijai, tad esu tikras, kad kokybė bus wow wow. Ir dar vienas dalykas gali pasirodyti, bet kadangi pati leidykla apie tai nežino, tai dar ir nesakysiu.

O pabaigai, kad nebūtų čia tuščios šnekos, prašau trumpą ištrauką.

 

 

Londonas, Vaitčepelis, 1907 gegužė

Du stambūs vyrai prasto kirpimo švarkais, atsirėmę į sieną abipus durų ir pasitraukę nuo krentančios žibinto šviesos, nužvelgė Silviją ir vienas be žodžių kryptelėjo galva. Ji žengė į vidun ir apstulbusi sustojo. Veidan išsyk siūbtelėjo gižus seniai nepraustų kūnų, prakaito, alyvos ir prasto tabako dvokas. Salė buvo didelė, bet žmonių susirinkę dar daugiau. Dokų darbininkai, žvejai ir krovikai, siuvėjos ir dažytojos – Vaitčepelio duona ir druska.   Grūsdamiesi, stumdydamiesi ir pasistiepę ant pirštų galų jie stebeilijosi į salės gale ant pakylos stovintį neaukštą pliktelėjusį vyrą smailiabarzdele, dėvintį baltus marškinius ir pilkšvą liemenę. Ištiesęs ranką aukštyn, jis energingai kapojo delnu orą. Atsipeikėjusi iš nuostabos Silvija pasistengė įsiklausyti, bet salė ūžė ir ją pasiekė tik švaria anglų kalba sakomos kalbos nuotrupos.

–         Draugai…negalime sustoti…metas pakilti. Apsidairykite…du miestai…dvi tautos. Nebeilgai lauksim…draugai…revoliucija Rusijoje…

Kalbėtojas nusišluostė prakaitą, nuleido ranką ir nutilo. Salė pratrūko pritariančiais riksmais ir valiavimais.

–         Visi į Kongresą! – perrėkė susirinkusiuosius oratorius ir nulipo nuo pakylos.

Silvija vos spėjo prisišlieti prie sienos, kai didžioji dalis „Anarchistų klubo“ lankytojų ūžtelėjo lauk, o kiti pro plačias sienoje iškirstas duris pasuko į šalimais prisiglaudusią aludę. Ten patraukė ir ką tik ugningą kalbą rėžęs vyras, kažką aistringai aiškindamas jį lydintiems klausytojams. Būrelis įsitaisė prie ilgo lentinio baro. Silvija nepatenkinta prikando lūpą, ji tikėjosi pasikalbėti akis akin, bet vidurnaktis buvo ne už kalnų ir laukti, kol ištroškusieji išsiskirstys nebuvo laiko. Moteris žengė link susispietusiųjų aludėn ir tuoj pat buvo pastebėta po kampus žvitriai besiblaškančių pliktelėjusio vyro akių.

–         Drauge Klara!– švilpiančiu balsu riktelėjo jis,- drauge Klara, ateikit, ateikit, arčiau! Draugai,- kreipėsi į savąjį būrelį,- čia mūsų bendražygė iš Berlyno, draugė Klara …eee…taip, draugė Klara,- šiek tiek sutrikęs pakartojo, supratęs, kad taip ir nežino „draugės“ pavardės. Vokietijoje kelias užduotis vykdžiusi Silvija jos taip ir nebuvo pasakiusi. O vyrą smailia barzdele ir lakstančiomis akimis ji pažinojo labai gerai. Revoliucionierius, Rusijos bolševikų lyderis.

–         Labas vakaras, drauge Leninai. Sveiki, kamradai,- išgirdęs pirmuosius žodžius Maras būtų iš nuostabos tik pakraipęs galvą. Silvijos balsas pasikeitė, išnyko minkštas murkimas ir aksominis tonas. Dabar jis skambėjo sausai ir kietai, o vokiškas akcentas buvo toks ryškus tarsi draugė Klara būtų ką tik išlipusi iš Berlyno traukinio.

Kalbėtoją apstoję Anarchistų klubo aktyvistai suskato sveikintis ir sakyti savuosius vardus, bet Leninu pavadintasis vyras nedelsdamas juos nutraukė.

–         Klara ką tik atvyko į Londoną. Ji dalyvaus Kongrese, bet dabar atsiprašysim – mes turime svarbių reikalų.

Susirinkusieji suprato užuominą ir tuoj pat baro prekystalis ištuštėjo. Liko tik Silvija- Klara, Leninas ir dar vienas jai nematytas vyras, aukštas, blyškių akių ir šiaudų spalvos plaukų, rūpestingai atskirtų sklastymu. Prie švarko krūtinės buvo prisisegęs raudoną kaspiną.

–         Susipažinkite, susipažinkite, draugai,- patrynė rankas Leninas ir gurkštelėjo ant baro stovinčios arbatos. Silvija pastebėjo, kad antrasis vyras mėgavosi alumi,- Klara, čia Stepanas Kairys, mūsų draugas iš Vilniaus. Laisvojo, bet ne laisvo, che che. Tikras socialdemokratas, atsidavęs mūsų reikalui. Stepanai, čia Klara, ji daug yra padėjusi partijos labui Vokietijoje.

Silvija trumpai linkterėjo, pasistengusi paslėpti šypseną ir nesugadinti padėties rimtumo. Revoliucionieriai, anarchistai, marksistai, idealistai – visi jie kaip vaikai, padavei mėgstamą žaislą ir po to vartyk kaip nori. Mėgstamiausią Lenino žaislą Silvija žinojo puikiai ir apsidžiaugė sužinosi, kad karštasis revoliucionierius kol kas laisvėje ir rėžia kalbas Londone.

–         Ar yra ramesnė vieta pasikalbėti, drauge Leninai,- paklausė ji

–         Vladimirai, prašau, vadinkite mane Vladimiru, drauge Klara,- sušvilpė Leninas ir pasivadino juodu prie tuščio stalelio tamsiausiame aludės kampe. Susėdusi trijulė suokalbiškai sukišo galvas. Silvija pagalvojo, kaip jie turėtų atrodyti iš šalies, bet revoliucionieriai, regis, tuo mėgavosi. Kairys dar nepratarė žodžio, bet Vilniaus socialdemokratui būtų buvę sunku įsiterpti į Lenino beriamų žodžių srautą. Mojuodamas rankomis jis tarškėjo apie žlugusią revoliuciją Rusijoje, apie pasirengimą penktajam Kongresui, kuris, kaip suprato moteris, netrukus turėjo vykti Londone, apie išdavikus menševikus ir kažkokį niekšą, gyvatę ir kiaulę Trockį. Kliuvo ir tyleniui Stepanui Kairiui, kad jis nepakankamai aktyviai veikia laisvajame Vilniuje.

– Laisvasis Vilnius. Kokia ten laisvė, pasakykit, kokia laisvė, kai žydų bankininkai visas vadžias suėmę? Kuo Aljanso grandinės skiriasi nuo caro grandinių, kuo? Tikroji laisvė ateis, kai valdžią paimsim mes, darbininkai ir valstiečiai, štai kada ji bus,- Leninas giliai įkvėpė, lyg jau būtų pajutęs geriau už opiumą svaiginantį darbininkų valdžios aromatą,- mūsų broliai, mūsų bendražygiai revoliucionieriai galvas sudėjo Peterburge ir Maskvoje, su ginklu ir kumščiu prieš kruvinąjį carą pakilo, o ką jūs, socialdemokratai Vilniuje? Sėdėjote ir tylėjote? Vis dar Geležinio Vilko bijote,- pastarųjų metų įvykius laisvajame Vilniuje prisiminė rusas.

Kelis kartus jis prisikišo taip arti, kad pajutusi ne patį gaiviausią burnos kvapą, Silvija turėjo susivaldyti, kad neatšlytų. Galiausiai ji prarado viltį sulaukti, kol rusas nutils ir garsiai kostelėjo. Lenino garbei reikia pasakyti, kad ženklą suprato ir išsyk pakeitė temą.

–         Drauge Klara, turiu pasakyti, nepaprastai apsidžiaugiau gavęs tavo žinutę.

Pirma, po Švarcvaldo įvykių partija ir aš pats asmeniškai, jaučiamės skolingi. Puikus darbas, puikus,- užlenkė vieną ploną pirštą Leninas, – mokykitės, Stepanai. O antra, seniai metas ryžtingam žingsniui. Smogsime priešui į skaudžiausią vietą ir Kongresui parodysime, kad su bolševikais privalu skaitytis.

–         Bet, drauge Leninai,- pagaliau išsižiojo Kairys, nedraugiškai dėbtelėjęs į Silviją-Klarą,- ar tai protinga? Toks aktas Londone, prieš pat Kongresą?

–         Londonas, kas yra Londonas, drauge Kairy? – plykstelėjo Leninas,- aš nematau

Londone, nėra tokio Londono. Yra Londonai, du, trys skirtingi Londonai. Yra tironai ir išnaudotojai, lobstantys iš nusikaltimų ir darbininkų vargų. Jeigu anglų kinkos per silpnos, kad juos pamokytų, parodysim, ko verti rusų bolševikai.

–         Bet…- vėl bandė įsiterpti Kairys.

–         Jokių bet, drauge Kairy, jokių bet,- nukirto Leninas,- aš ir Kongrese pakartosiu tą patį. Kai aš matau socialdemokratus, išdidžiai ir patenkintai pareiškiančius „mes ne anarchistai, mes ne vagys ir ne plėšikai, mes aukščiau to, mes atsisakom partizaninės kovos“, tada aš savęs klausiu – ar supranta šitie žmonės, ką jie kalba? Draugė Klara mums suteikia puikią progą smogti ir prisiekiu Karlu ir Fridrychu, mes ja pasinaudosim. Iš kibirkšties įsidegs liepsna,- Leninas nutilo ir pasikasė smilkinyje įmontuotą dantratį, krutindamas lūpas pakartojo paskutinį sakinį,- hmm…visai neblogai nuskambėjo. Reikės kur nors panaudoti.

Silvija demonstratyviai nukreipė žvilgsnį į sieninį laikrodį, kabantį ant aludės sienos. Valandinė rodyklė artėjo prie vienuolikos.

–         Nesijaudinkite, drauge Klara,- nuramino ją Leninas,- mano vyrai pasiruošę.

Planus gavome ir atidžiai išstudijavome. Vakaras Vaitčepelyje šiltas, bet tuoj taps karštesnis. Leiskite tik švarką atsinešiu, aš be jo niekur.

Silvija nulydėjo link laiptų į antrąjį aukštą nuskubantį rusą. Jis taip nekantravo, kad net strykčiojo, peršokdamas kas antrą laiptelį. Ūmai jos ranką kažkas tvirtai sugriebė.  Moteris atsisuko ir susidūrė akimis su Stepanu Kairiu. Vilniaus revoliucionieriaus akyse žioravo pykčio anglys.

–         Nežinau, kuo tuo jį apžavėjai, gyvate,- pusbalsiu sulojo Kairys,- ir kaip įtikinai leistis į šitą avantiūrą, bet tau geruoju nesibaigs, pažadu. Silvija tylėdama atlaikė piktą vyro žvilgsnį. Lenino nebaigtas gerti arbatos puodelis metaliniu dugnu buvo paliktas ant stalo. Silvija žaibiškai ištraukė ranką, dar akimirksnis ir per ištiestus Kairio pirštus trinktelėjo sunkus metalas. To nesitikėjęs revoliucionerius pratisai sucypė.

–         Ar jūs visi, lietuviai tokie jautrūs? – maloniai paklausė Silvija, galvodamas apie visai kitą vyrą. Kairys suurzgė ir buvo besikeliąs nuo stalo ketindamas pamokyti įžūlėlę, bet už nugaros sudundėjo laiptais besileidžiančio Lenino žingsniai.

–         Metas, draugai,- tarė jis ir džiaugsmingai pasitrynė rankas.

 

Artėjant vidurnakčiui Baiterio aludė buvo kimšte prikimšta žmonių. Trys galvažudikiškos išvaizdos barmenai vos spėjo pilstyti pigų vietinio varymo viskį ir stiprų tamsų alų, nepamiršdami girtesniems klientams bokalan kliūstelti ir šlakelį vandens. Jei kas ir pastebėdavo, apsimesdavo, kad nieko čia tokio. Su Baiterio barmenais pykdavosi tik savosios sveikatos priešai. Lauke buvo šilta, viduje dar karščiau. Du raumeningi prametėjai dirbo suplukę, vos spėjo skirti kylančias muštynes ir iššveisti peštukus laukan atvėsti. Vienu metu atrodė, kad jiems geruoju nesibaigs, kai geram pustuziniui tatuiruotėmis pasidabinusių jūreivių iš Bristolio pasirodė, kad su jų draugu pasielgta per grubiai. Bet smarkuolius akimirksniu apspito tylūs vyrukai, iki tol pakampiuose ramiai gurkšnoję alų. Vienas iš bristoliečių stvėrėsi peilio, atsakydami blyksterėjo ašmenys. Bristolietis susmuko laikydamasis už šono ir su siaubu žiūrėdamas į ant drobinės palaidinės besiplečiančią kraujo dėmę. Kiti jūreiviai skubiai iškėlė rankas, po to pastvėrė draugą už pažastų ir baugščiai besigręžiodami pro pečius ištempė jį iš Baiterio aludės. Vyrukai linktelėjo apsauginiams ir vėl ištirpo šešėliuose.

Dauguma aludės lankytojų net nepasuko galvų ar bent apsimetė nieko nematę. Tik būrelis ryškiai išsidažiusių nenusakomų amžiaus moterų, net ir šiltam vakarui pernelyg lengvais drabužiais, nusivylusios sukudakavo, matydamos, kaip pro duris kartu su Bristolio jūreiviais iškeliauja ir jų naktinis uždarbis. Kiti aludės patronai neatplėšė akių nuo didelio narvo aludės viduryje, kuriame draskėsi kraujais ir putomis besitaškantys du juodi šunys. Aludė staugė palaikydama vieną ar kitą kovotoją, šilingai keitė rankas, o pakabinta nuo lubų visas linksmybes stebėjo pritariančiai išsišiepusi aludei pavadinimą suteikusio terjero Baiterio iškamša – įrodymas, kad nemari šlovė turi savo kainą.

Tačiau ne vien šunų (o sekmą dieną ir žiurkių) pjautynės, ne tik laisvo elgesio moterų gausa viliojo į Baiterio aludę vietinius iš Vaitčepelio ir persirengusius didžiojo Londono džentelmenus. Visi žinojo, kam ji priklausė, kam dirba tylieji vyrai smuklės kampuose ir kas vakarus leidžia antrajame aludės aukšte. Vaitčepelio Lordas. Retas kuris galėjo pasigirti jį matęs (ir likęs gyvas), o mačiusieji nupasakodovo jį taip skirtingai, kad Vaitčepelyje sklido kalbos, jog Lordų yra keletas, gal net koks pustuzinis, o gal išvis nei vieno, gal Lordas jau seniai miręs ir gaujos nariai tik palaiko jo skleistą baimės, galios ir grėsmės aurą.

Laikas Baiterio aludėje buvo svarbus. Kas valandą prasidėdavo naujos pjautynės, pakantumo deivės irgi žinojo, kiek laiko jo gali dovanoti meilės malonumus plonomis lentinėmis sienomis atskirtuose šoniniuose kambarėliuose iki ateis eilė naujam glamonių ištroškusiam klientui.

Laikas Baiterio aludėje buvo skaičiuojamas paprastai. Nedidelis prisukamas laikrodėlis po baro prekystaliu sušvilpė spjaudydamasis baltais garais, kurie tabako prisotintame ore tuoj pat virto pilšvais. Vienas iš barmenų paėmė plaktuką ir metodiškai dvylika kartų smogė į metalinį strypą, kabantį virš baro. Smūgių aidas nusirito per visą prikimštą aludę, į narvą buvo įkištos ilgi mediniai griebštai ir ištraukti besikandžiojantys ir urzgiantys šunys. Jų vietą tuoj pat užėmė kiti. Sutrinksėjo šoninių kambarėlių durys, čia irgi veržėsi šunys, tik dvikojai.

Vidurnaktis Baiterio aludėje.

Atsivėsinti laukan išėjęs prametėjas žvilgsniu nulydėjo iš tamsos išnirusią ir smuklėn įėjusią moterį su gobtuvu ant galvos ir drobiniu maišeliu rankose. Akimis susirado viduje sieną ramsčiusį antrąjį prametėjas ir linkterėjo, tas tuoj pat išsitiesė ir apsidairė. Vienas gėrovas nešinas šešiais bokalais laviravo nuo baro ir buvo beužkertąs moteriai kelią, bet sustojo susidūręs su nepajudinama kliūtimi – gero kumpio storumo apsauginio ranka. Tarsi po tuščią parką pasivaikščioti išėjusi moteris nekliudoma perėjo didžiąją aludės salę, stabtelėjusi apsidairė ir prie jo išsyk atsirado pažįstama figūra.

–         Tai laukėm, laukėm, nors ir netikėjom,- išsiviepė Pedis O‘Konoras. Jam iš šonų išdygo dar dvi figūros,- mergšė su maišeliu atėjo.

–         Nori dar kartą su padėklu per dantis gauti? – įžūliai atrėžė Silvija ir nudžiugo aplink išgirdusi arklišką žvengimą. O‘Konoras šią nemalonią sceną, aišku, nutylėjo, bet jo bendrų liežuviai maskatavo labiau.

Airis išblyško.

–         Duokš maišelį ir nešdinkis, kol dar išleidžiam.

–         Nė nemanau.

–         Nemanai? Ir kas sutrukdys man jį tiesiog pasiimti? O tave į kambarėlius ant nugaros padirbėti pasiųsti?

Žodinė dvikova sutraukė ir sienas ramsčiusius tyliuosius vyrukus. Silvija apvedė juos akimis, svarstydama, kurio žodis viršiausias.

–         Smalsumas,- atšovė ji,- Lordui turėtų būti labai smalsu pamatyti moterį, kuri savo noru atėjo į jo irštvą, ar kaip jūs šitą vietą vadinate.

–         Smalsumas katę Temzėje pa…- bet Pedis nespėjo baigti.

–         Pakaks cirkų, Lordas laukia,- pagaliau pasakė vienas iš tyliųjų vyrų ir airis greitai užsičiaupė. „Neklydau, ne šitas juokdarys čia muziką užsakinėja“ – pamanė sau Silvija, pajutusi Lordui didesnę pagarbą.

Lydima O‘Konoro ir dviejų vyrų Silvija sutręšusiais mediniais laiptais užlipo į antrąjį aukštą. Tradicinėje Vaitčepelio aludėje čia būdavo įrengti pigūs mebliuoti kambariai su nuomojamomis lovomis ir be garantijų, kad kambario draugai naktį neapiplėš ir neišmes į kokią srutų duobę. Baiterio aludė vargšų pensų nesivaikė. Koridoriuje trynėsi niūrios išvaizdos randuoti tipai, nieko gero nežadančiais žvilgsniais perlieję Silviją. Praeidama pro vienas praviras duris ji spėjo pamatyti ant stalų išrikiuotą ištisą arsenalą – sunkiais lazdas, peilius, snukiadaaužius, netgi kirvius. Vaitčepelio Lordas buvo pasirengęs atremti tikrą šturmą. Širdies gilumoje sukirbėjo nerimas, ar planas išdegs. Ir dar labiau sustiprėjo, kai durys koridoriaus gale atsivėrė, o jų buvo…Silvija netikėdama pakraipė galvą. Senoje suklypusioje aludėje buvo įrengtas metalinis elevatorius. Ir ne prastesnis nei kokiame dirižablių uoste. Jo viduje stovėjo dar du vyrai. Prie šonų kabojo lazdos, o išsipūtę švarkų skvernai slėpė, matyt, kažką stipresnio. Gestu pakvietė Silviją užeiti.

Pedis ir jo palyda apsisuko ir nudrožė atgal.

–         Nesitikėjai, mergužėle? Ateiti pas mus paprasta, o va išeit…- per petį dar metė airis.

Silvija užėjo į elevatoriaus vidų, vienas iš Lordo banditų nusisuko, įkišo raktelį į aparato sienoje esančią skylę ir pasuko. Apačioje pasigirdo šnypštimas ir elevatorius girgždėdamas ėmė kilti, slinkdamas palei kinivarpų apgraužtas medines aludės sienas. Sustojo. Viršuje durų nebuvo, iš karto prasidėjo didelis kambarys. Elavatorių valdęs banditas ištraukė raktelį, Silvija jau suprato, kad kelionė baigėsi ir nelaukdama raginimo žengė vidun. Elevatorius tuoj pat nutarškėjo žemyn. Apsidairė ir patenkinta pastebėjo jai reikalingą dalyką. Senųjų Londono aludžių planai nesuklydo. Ant sienų ir lubų kabantys Voltos žibintai buvo priverti ir kambarys skendėjo minkštoje prieblandoje, vienintelis langas buvo per aukštai, kad per jį kristų gatvės žibintų šviesa.

Keturi vyrai buvo susėdę aplink pailgą buteliais, bokalais ir lėkštėmis nukrautą stalą, du išsidrėbę į sieną atremtame minkštasuolyje rankose tingiai vartaliojo pistoletus, dar vienas prisėdęs ant palangės žvelgė į kitą gatvės pusę. Aplink stalą tupinėjo ir viena moteris, senutė su prikyšte ir į kuodelį susuktais žilais plaukais, nurinkinėdama lėkštes ir maisto likučius. Priešingai nei salėje čia niekas nerūkė.

–         Nagi, nagi, ką čia katinas ant uodegos atnešė? – spigiu balsu pragydo vienas iš sėdinčių prie stalo. Koknio akcentas buvo toks stiprus, kad galėjai kirvį kabinti,- mergužėlė, kuri mūsų Pedžiui marmūzę išvelėjo. Užeik, užeik, nesivaržyk, leisk į tave akis pakabinti.

Silvija žingtelėjo pirmyn, jausdama įsmeigtus vyrų žvilgsnius, net ir senutė liovėsi kraustyti stalą ir įsispoksojo į nekviestą viešnią.

–         Tai sveika atvykus į Baiterio aludę. Aš Vaitčepelio lordas,- tęsė spigiojo balso savininkas.

–         Kaip tai tu? – atsiliepė kimus balsas nuo minkštasuolio,- šiandien, padėk Dieve, trečia savaitės diena, Lordas aš.

–         Ne, ne,- paprieštaravo kitas, sėdintis už stalo,- tu Lordu jau buvai praėjusios savaitės trečią dieną, šiandien mano eilė.

–         O gal galiu aš pabūti Lordu šiandien? – atsklido nuo lango,- ypatingą viešnią turim.

Vyrai garsiai nusižvengė, pašaipiai dėbčiodami į Silviją. Ji suprato, jog banditai taip smaginasi ne pirmą kartą, supainiodami ir išmušdami iš vėžių atvykėlius. Moteris lėtai apsidairė, mėgindama įsidėmėti veidus. Kuris tikrasis Lordas? O gal iš tiesų Lordo seniai nėra ir slėpdami tai banditai matuojasi neegzistuojančią karūną.

–         Štai kiek Lordų ir kokie visi gražūs,- nusišiepė spigusis balsas,- dabar klok ant stalo, kas ne tavo, ir tada kalbėsim.

Stipri ranka pastvėrė už maišelio ir trūktelėjo. Silvija nesipriešino, liko stovėti savo vietoje. Banditas nunešė grobį prie stalo ir apvertęs iškratė. Ant stalo minkštai šleptelėjo keli gniutulai. Vyrai sukišo galvas, stovėjęs prie lango atsisuko į stalą, net ir senutė ištempė vištišką kaklą. Pasinaudodama proga Silvija staigiai kilsterėjo rankas prie ausų, tarsi pasitaisyti auskarus, ir nuleisdama kyštelėjo kairiąją į apsiausto kišenę.

Spigusis banditas paėmė vieną gniutulą, išvyniojo, pavartė – tai buvo šlapias Evening Standard numeris –  ir suglamžęs nušveitė žemėn. Kambaryje stojo mirtina tyla. Banditų veidų išraiškos pasikeitė, tapo plėšrios ir grėsmingos. Pokštas jiems nepasirodė juokingas.

–         Nežinau, ką norėjai padaryti, mergyt, bet manyk, kad tau pavyko,- nuo minkštasuolio susijuokė „trečiosios savaitės dienos“ Lordas,- o dabar pasilinksminsime mes.

–         Šoksim trypsim, kol sveikos vietos neliks,- įsiterpė spigiojo balso savininkas ir mostelėjo,- čiupkit ją, vyrukai.

Sėdintys už stalo pašoko ant kojų. Stovėję Silvijai už nugaros pajudėjo stverti įžūlėlės. Tiek ir spėjo. Kairė moters ranka išslydo iš kišenės, pirštai išsitiesė ir ant grindų kaukštelėjo nedidelis stiklinis rutuliukas. Stiklas sudužo vos palietęs žemę.

BUMMMMMMM!!!!!

Pragariška garso banga smogė nepasiruošusiems banditams, du iš jų prarado pusiausvyrą ir stvarstydamiesi už ausų pargriuvo. Lango stiklai subyrėjo į tūkstančius smulkių skeveldrų ir pažiro ant šalia stovėjusio vyro. Jis net nespėjo prisidengti veido ranka. Ant žemės nulėkė ir padėklai su lėkštėmis ir stiklais.

Galingas aidas kaip įkalintas žvėris daužėsi po kambarį nerasdamas būdo ištrūkti. Dar vienam banditui iš ausies trykštelėjo kraujas, kitas purtydamas galvą ropojo keturpėsčias. Galvoje spengė pačiai Silvijai, prieš akimirką spėjusiai įsikišti į ausis patentuotus garso nepraleidžiančius „Vilniaus ramybės“ ausų kamštelius.

–         Štai ir ženklas, draugai, – pasakė kitoje gatvės pusėje ant namo stovintis Leninas,- pirmyn! Už revoliuciją! Ir kaip papratęs mostelėjo ranka pirmyn.

Pamačiusios ženklą iki akių apsimūturiavusios figūros iššoko iš tarpuvarčių, perlėkė gatvę, atsivėdėjusios šveitė kažkokius paketus į langus ir nieko nelaukdamos įgriuvo vidun. Stiklai išdužo ir vidun įskrieję daiktai ėmė suktis skleisdami tirštus juodus dūmus. Po garsaus sprogimo pritilusioje aludėje kilo sumaištis, labai greitai virtusi panika, kai įsiveržusios Lenino pašauktos figūros, gaubiamos dūmų uždangos, ėmė darbuotis kumščiais į kairę ir dešinę, maldamos dantis visiems pasitaikiusiems po ranka. Iš kambarėlių pažiro kelnėse besipainiojantys vyrai ir klykiančios moterys. Riksmus ėmė keisti pratisas kosėjimas. Pro išdaužtus įskriejo dar keli dūmijantys paketai.

Viršutiniame aludės kambaryje banditai ėmė gaivelėtis ir stotis ant kojų, kai iš apačios ūžtelėjo dūmų gaubiamas elevatorius.

–         Smuklę puola! Mus puola! – isteriškai suklykė elevatorių valdęs banditas.

–         Prie ginklų! – suriaumojo vienas iš save pasivadinusių Lordų,- visi prie ginklų! Tuoj parodysim, ką reiškia stoti prieš Vaitčepelio Lordą!

Ir nekreipdamas dėmesio į Silviją, lydimas dar dviejų vyrų, šoko į elevatorių. O spigusis balsas Silvijos nepamiršo, svirduliuodamas atsistojo ir ėmė grabaliotis pistoleto. Moteris apdairiai pasitraukė arčiau sienos.

–         Šaukite, drauge,- sukomandavo Leninas, giliai įkvėpė, pasikasė nosį ir šaižiai nusijuokė,- iš kibirkšties įsižiebs liepsna

Senieji Londono aludžių planai nesuklydo. Trečiojo aukšto kambaryje visuomet būdavo langas. Šalia Lenino stovėjęs šaulys paspaudė nuleistuką, pasigirdo duslus pokštelėjimas ir ugnimi besispjaudantis sviedinys nulėkė tiesiai į trečiojo aukšto langą. Stovėjęs prie lango banditas vaitojo užsidengęs stiklo skeveldrų suraižytą veidą, nieko nematydamas žingtelėjo šonan ir tai išgelbėjo jam gyvybę. Sviedinys prašvilpė per plauką nuo galvos, nudegino plaukus ir rėžėsi į smuklės sieną, po visą kambarį pažėręs šokčiojančias ir negęstančias liepsnas. Senoms medinėms sienoms ir alkoholiu sulaistytam stalui daug nereikėjo – iškarto tvykstelėjo. Ugnies liežuviai godžiai įsikirto ir į spigųjį banditą. Tas pamiršo pistoletą ir kaukdamas ėmė daužytis po kambarį. Silvija žengė prie jo, primetė atstumą ir pusiau sukdamasi vienu kojos smgiu patiesė nelaimėlį ant žemės. Tada apsidairė ieškodama naujų priešų, bet ant kojų stovinčių nebeliko. Dundantis elevatorius pasiekė žemę, apačioje pasigirdo trepsinčių kojų garsai, kimūs riksmai ir sodrūs londonietiški keiksmažodžiai. Kažkur pokštelėjo pirmasis šūvis. Ugnis kambaryje plaikstėsi vis smarkiau, Silvija užsikosėjo ir prisidengė ranka burną. Kas toliau? Ji tikėjosi, kad Lenino sukeltas chaosas ir gaisras padės jai gauti bent kelias minutes su Vaitčepelio Lordu akis akin. Deja, regis, suklysta. Lordas, jei iš viso toks buvo, nepanoro atsiskleisti.

–         Kokį vieną dalyką išsineši iš degančio namo? – sumurmėjo ji, prisiminusi vaikystėje girdėtą mįslę.

–         Galbūt gaisrą? – pasigirdo senatviškai pakimęs balsas jai už nugaros.

Silvija žaibiškai atsisuko. Bet atsakymas akinančia strėle šmėstelėjo dar anksčiau. Ir ji jau žinojo, kad žiūri į akis tikrajam Vaitčepelio Lordui.

–         Esu sužavėta,- tarė Vaitčepelio Lordas, o galbūt tiksliau Ledi, atsitraukdama nuo duženomis nusėto stalo ir ramiai valydamasi rankas į skudurą,- nuoširdžiai sužavėta. Ir gaisras, ir padėklas su sausainiais. Bravo. O dabar – norėjai kalbėti su Vaitčepelio Lordu? Aš klausau,- senoji moteris pašnairavo į beįsidegančias sienas,- laiko nedaug.

 

One comment on ““Maro diena” – kada, kaip ir kas (ištrauka)

Čia yra vieta komentarams
  1. Ežeraitis

    Yes yes yes! Jau buvau pasigedęs kažkokių žinių. Daugiau komiksų? Good. Daugiau miestų? Good. Daugiau veiksmo? Hell yah! Tik aišku būtų malonu (tikiu, kad taip ir bus), jei komiksuose ar pačiam romane pagaliau atsiskleistų, kas yra tas Tvardauskis. Ir apie Milos automatonų atgaivinimą knieti sužinoti. Nu nes c’mon. Mergina padaro tai, ko trokšta kone visas pasaulis, o skaitytojas taip ir lieka “nesušildytas”. Aišku, galima sakyt, kad čia paslaptis, kurią tik ji ir žinojo bla bla bla (arba aš neatidžiai skaičiau), bet, mano manymu, būtų kiek nesąžininga šitaip numest tokio riebumo plot device’ą (nežinau, ar teisingai terminą vartoju, bet kito dabar galvoj nerandu). O šiaip tai laukiu, pirksiu ir skaitysiu. Būtų smagu per Kalėdas pažiūrėjus Hobitą, namie skaityt “Maro dieną”, bet nebaisu ir ilgiau palaukti.

Scroll to top