"Paradui vadovausiu aš!" - Ostapas Benderis

Aš vėl studentas – kodėl gi ne?

Philologische Bibliothek der Freien Universität Berlin

Gal ir nieko nebūčiau rašęs, bet pasirodžius žinutėms apie mano pradėtus mokslus Berlyno laisvajame universitete, pagiežos kiekis komentaruose buvo toks didelis, kad net smagu pasidarė. Turbūt iš sovietmečio ateinanti darbininkų ir valstiečių valdžios įdiegta nemeilė labiau išsilavinusiems ar manantiems, kad smegenų kuriamas produktas yra labiau vertinamas ir geriau apmokamas, dar niekur neišnyko. Tiek to.

Dar pagalvojau, kad gal netyčia sumotyvuosiu ir dar kokį vieną kitą norintį vėlyvesniame amžiuje pasimokyti, bet abejojantį dėl prasmingumo, laiko sąnaudų ar dar dėl ko nors. Nes motyvuoti save tęsti prieš penkiolika metų užmestus mokslus reikia pastangų, ypač kai supranti, jog tai tikrai nėra būtinas dalykas ir tiesioginės naudos taip greitai, o gal ir apskritai negausi. Po savo bakalauro praleidau metus studijuodamas magistrą Tarptautinio verslo mokykloje, bet suvokęs, kad visiškai tuščiai praleidau metus, jo tarp ir nebaigiau.

Nes, mano galva, norint tęsti studijas, tu turi sau sąžiningai atsakyti teigiamai bent į vieną klausimą.

a) Magistro diplomas man reikalingas kaip gražiai atrodantis popierius

b) Magistro diplomas man privalomas tolesnei karjerai vystyti (taktinis lygmuo)

c) Magistro studijų žinios man reikalingos tobulėti ir tolesnei karjerai vystyti (strateginis lygmuo)

Ir ilgus metus neradau teigiamo atsakymo nei vieną klausimą. Mano tarptautinės ekonomikos bakalauro diplomas rinko dulkes nuo jo gavimo minutės, neprireikė nei vienoje darbovietėje, tad buvo aišku, kad ir magistro diplomas rinks tokias pat dulkes. Arčiausiai teigiamo atsakymo linko trečiasis variantas, bet darbai, pramogos, šeima, kūryba, laisvalaikis, bla bla bla ir visada klausimas sau būdavo „o ar surasi laiko ir motyvacijos tai daryti dvejus metus?“

Į tokį klausimą lengviausia atsakyti neigiamai ir nesukti galvos, juolab tikrai nematant tiesioginės naudos. Bet iššūkis prieš save patį vis tiek kirbėjo širdyje, kol galų gale šiemet pasižiūrėjau į veidrodį ir pasakiau – „arba dabar, biče, arba niekada ir liksi gailėdamasis to, ko galėjai padaryti“. Ir viskas pasidarė lengva ir aišku.

Savo norimą specialybę žinojau – politika ir tarptautiniai santykiai, beliko išsirinkti universitetą. Kriterijai buvo penki:

1. Užsienio universitetas (sorry, lietuviškos alma mater, bet ne šiandien. Gal vėliau, kai atsiras motyvuoti dėstytojai, modernios mokymo priemonės, neprikišti niekam nereikalingi dalykai „kad kreditų užtektų“ ir kvaktelėję akademikai nebepezės tokių dalykų kad pasauliniai universitetų reitingai yra nesvarbūs ir nieko čia tokio, kad nei viena mūsų aukštoji nepatenka tarp geriausių 500-uko.)

2. Gerą vardą ir gerą vertinimą turintis universitetas

3. Nuotolinės studijos (net ir labiausiai pasiryžus niekaip nepavyktų suderinti dvejų metų studijų užsienyje su šeima ir darbu Lietuvoje)

4. Trumpos studijos ar tęstiniai kursai pačiame universitete (kad nenupuštum bendraudamas vien tik kompiuterio pagalba)

5. Galimybė toliau tęsti studijas aukštesnėse pakopose.

Pradėjus ieškoti pasirinkimas tikrai platus (turėkime omenyje, kad ieškojau mokamų studijų, taigi reikėjo atidžiai viską išsinagrinėti, kad nepakliūtum į diplomų malūną), bet sunkiausia buvo suderinti trečią ir ketvirtą kriterijus. Labai įdomi studijų programa Oksforde, bet prasideda tik po metų, dar įdomesnė programa Harvarde, bet šeši mėnesiai on campus. Džordžo Vašingtono universiteto programa įdomi, bet praktiškai per siaura, besispecializuojanti tik į rinkimų kampanijų organizavimą, labai gražiai skambinti Šveicarijos politikos akademijos programa, bet pati akademija kažkokia labai jau shady – blizgantis interneto puslapis, bet beveik jokių žinių apie ją kituose interneto šaltiniuose. Tad užtruko kelis mėnesius, kol išsikristalizavo geriausiai skambantis variantas. Apie jį perskaičiau nuotolinių studijų forumuose, išsinagrinėjau programą, atsiliepimus, įvertinimus ir likau patenkintas.

Laisvasis Berlyno universitetas. Ketvirtas Vokietijoje, patenkantis į geriausių universitetų šimtuką. Speciali tarptautinių santykių ir politikos magistro programa anglų kalba nuotolinėms studijoms. Ir keturios savaitės trukmės intensyvių studijų programos Berlyne. Vienintelė bėda – ką tik pasibaigęs prašymų pateikimo terminas. Bet vis tiek nusprendžiau parašyti ir viską išsprendėm lengvai ir pagreitintu būdu, netgi anglų kalbos žinių egzamino rezultatus atstojo pateiktas patvirtinimas, kad esu išvertęs aštuonias knygas, tai gal anglų šiek tiek moku.

Važiuojant į Berlyną pirmajai savaitei buvo smalsu, kaip gi atrodys kursas, ar būsiu vyriausias, o gal bus net koks keturiasdešimtmetis? Čia ir laukė didžiausias nustebimas – aš kone jauniausias, o visas kursas tikras tautų ir rasių katilas. Žmonės, su kuriais tu glaudžiai bendrausi artimiausius dvejus metus, o užmegzti ryšiai išliks visą gyvenimą, nes universitetas ypač didžiuojasi savo alumnų klubu. Kanados žurnalistas, Jungtinių Tautų darbuotoja iš Kongo, amerikietis aeronautikos kompanijos inžinierius, Ugandos ambasadorius Šiaurės šalims, kovotoja dėl žmogaus teisių Mianmare, JAV diplomatė Tailande, specialiųjų JAV pajėgų instruktorius iš Floridos („Esu girdėjęs daug gero apie jūsiškius Afganistane“ – sakė jis man per kavos pertraukėlę), teisininkė iš Peru, Dominikos komercijos atašė Japonijoje ir dar daugelis kitų – naujieji mano kursiokai. Labiausiai turbūt motyvuoja jau beveik 70-ies sulaukęs teisininkas iš Kentukio valstijos Amerikoje, kuris paklaustas, kodėl nusprendė studijuoti, atsako lakoniškai – dėl ateities.

Paskaitos irgi labai skyrėsi nuo tų, kurias prisiminiau iš savo ankstesnių studijų Vilniuje. Dėstytojai motyvuoti, energingi, suvažiavę ne tik iš Vokietijos, bet iš Izraelio, Floridos valstybinio universiteto, Olandijos ir kitų šalių. Nėra didaktinio dalyko dėstymo, iš karto provokuojama diskusija, pateikiami klausimai, neturintys teisingo atsakymo, viena po kitos žyra praktinės užduotis, grupiniai darbai ir jų įvertinimai. Ir temos – net ir klasikines teorijas lydi tai, kas karšta. Rusija ir Ukraina. Protestai Honkonge. Islamo valstybė. Ebola. Humanitarinės intervencijos. Britų populistai. Nuomonės išsiskiria – iš karto matosi skirtingi požiūrio taškai iš amerikiečių ir naujosios Europos studentų ar afrikiečių ir musulmoniškųjų valstybių studentų. Dar įdomiau, nes apie Haitį ar Sudaną išgirsti iš pirmų lūpų. Dėstytojai klausosi, įsiterpia, provokuoja.  Paskaitos trunka po dešimt-dvylika valandų per dieną, bet niekas nesiskundžia.

Tačiau tikrasis darbas prasideda grįžus namo. Studijos vyksta specialioje internetinėje Blackboard programoje. Čia pateikiama visa tavo dalykui reikalinga medžiaga: tekstiniai failai, garsiniai failai, jei nori klausytis vairuodamas, video paskaitos, privaloma ir papildoma literatūra. Viskas pasiekiama vienu mygtuko paspaudimu – atsiverčia suformatuoti ir skaitymui optimizuoti failai ir tik tas tekstas, kuris reikalingas tavo dalykui. Nori daugiau – tavo paslaugoms visa milžiniška Berlyno universiteto elektroninė biblioteka. Visi atsiskaitymai – esė arba mokslinio darbo forma, kurią kiekvienas dėstytojas vertina individualiai ir pateikia ne tik įvertinimą, bet ir komentarą. Grupiniams darbams – atskiras video konferencijų laukas, kuriame gali susisiekti su kitais savo kursiokais iš viso pasaulio ir pasiskirstyti darbus.

Bet, žinoma, tai tik įrankiai – už tave jie darbo neatliks, motyvacijos ir laiko tenka ir teks ieškoti pačiam.

„Kam tau to reikia?“ – klausia draugai – „į politiką eisi?“. Atsakymas gali būti „taip“, „ne“, „nežinau“. Bet jeigu tiki savo valstybe, turi tikėti ir tuo, kad kažkada joje išsilavinimas ir žinios taps kertine ašimi, o politika irgi taps profesija, į kurią ne taip lengvai pateks dainininkai ar suvirintojai. O gal aš jau to nesulauksiu ir tik mano anūkai gyvens tokioje valstybėje. Ateities kelias nežinomas, bet jį nueina tik einantis.

Draugai man sako – fainai, kad ėmeisi, palaikom ir šiek tiek pavydim. Bet ko čia pavydėti. Durys atviros visiems, jei ne čia, tai kitut.

Jei jūs irgi galvojate apie tai, kad gyvenime dar vertėtų pasimokyti, nedvejokite, negalvokite, ką žmonės pasakys ir ar tai jums „apsimokės“. Nedvejokite, nes po to gailėsitės.

Jei abejojate dėl finansinių investicijų į save ar laiko trūkumo, sužaiskite atsargiau – išmėginkite galybę labai kokybiškų ir nemokamų seminarų ir paskaitų ciklų tokiose platformose kaip „Coursera“ ar „EdX“. Ten neįmanoma nerasti sau artimų temų šviestis ir tobulėti. Bus pirmas žingsnis, bet labai svarbus. Toliau, kas žino, kur tas kelias nuves.

O kaip man seksis toliau Berlyno universitete, kartas nuo karto brūkštelėsiu ir čia.

4 comments on “Aš vėl studentas – kodėl gi ne?

Čia yra vieta komentarams
  1. Audrone

    Puikus įrašas.
    Labai man aktualus šiuo metu, kadangi taip pat pradėjau studijuoti magistrą po 8 metų pertraukos ir nors man tik 30 metų, tačiau buvo apnikusios dvejonės, ar tikrai verta investuoti pinigus į studijas, kurios tiesiogiai nėra susijusios su mano dabartine profesija. Ar verta studijuoti, tik dėl to, kad man ta sritis tiesiog įdomi ir tiesiog noriu mokytis. Bet vis galvojau apie tai, ar tai kada nors tiesiogiai atsipirks ir dar visokius ar verta, ir vieną dieną supratau, kad atsipirkimas gali būti tiesiog vidinis pasitenkinimas naujai gaunomimis žiniomis, kurias gal net ir rasiu kur pritaikyti savo gyvenime 🙂

  2. Stanislovas Mickus

    Tikrai tinkami pamąstymai apie mokslus. Aš šiaip ir pasibaigiau Lietuvoje tik bakalaurą, bet paskui atradau kelią gilinti žinias įgyjant sertifikatus. Tai ypač tinka programuotojams, IT specilaistams kaip aš.
    Tokie sociliniai/edukologiniai reiškiniai kaip Coursera ir EdX yra tikras lobynas viso pasaulio liaudžiai. Čia kiekvienas atras, ko nori pasimokyti.
    Taip pat manau vėlesniame amžiuje tikrai šaunu prisiminti ir vėl atrasti, kaip vis dėlto gera būti amžinu studentu!

  3. Egle

    Studijuoju magistrą. Po dvidešimt penkerių metų po pirmojo magistro. Vadinu tai “laimės projektu” sulaukus 50.

  4. Audra

    Ačiū labai už šį įrašą, tikrai padrąsinantis pavyzdys. Nuotolinės studijos užsienio universitete man iki šiol atrodė kaip kažkas nelabai tikro ar sudėtingo, nebuvau girdėjusi, kad kas nors iš Lietuvos nuotoliniu būdu studijuotų užsienio universitete. Pačiai maga toliau studijuoti, BA ir MA laipsniai, įgyti Vilniaus universitete, netenkina, kankina žinių troškulys, tačiau negaliu sau leisti išvažiuoti dviems metams į užsienį. Nuotolinės studijos būtų puiki išeitis.

Scroll to top