"Paradui vadovausiu aš!" - Ostapas Benderis

Zombių nagais per šventosios knygos sergėtojų smegenis

zombis

Nuotraukos autorystė: Aš skaitau lietuviškai

Šitą tekstą buvau pasirašęs ir pasiruošęs iš anksto. Kad tik reikėtų mygtuką paspausti. Kai jie ateis. O kad ateis neabejojau. Kaip zombius prie smegenų (brainzz…), taip sermėguotus kultūros vertybių talibus prie knygų reklamos traukte traukia tas nenugalimas instinktas. Vienas paprastas trigeris ir jie jau čia kaip čia. Pavlovas verkia kamputyje. Jo šuniukai taip pat.

Didžiulis narvas su kruvinais zombiais, kuris Knygų mugės metu tapo labiausiai fotografuojama vieta, prie kurios buvo skiriama daugiausiai pasimatymų (na, tai kur susimatom, tai prie Tapino zombių – Aha, gerai) išmušė saugiklius, kaip turi būti. Vienus kultūros sergėtojus purtė šiurpa, kitus liūdino ir erzino, treti norėjo apsukti lanku, bet kojos pačios nešė arčiau, kad būtų galima smarkiau ir labiau pasipiktinti. Ir piktinsis dar ir toliau, nelabai suvokdami, kad patys ir kursto tą ryškiai liepsnojantį knygų rinkodaros laužą.

Bet aš ne apie tai. Šitų žmonių neperauklėsi ir nereikia, jie turi savo nepalaužiamą nuomonę apie kultūros vadybą („gerai knygai reklamos ir pristatymų su šou elementais nereikia“) ir tegu turi. Dėl to ir džiaugiamės savo valstybe, kad čia visi gali turėti savo nuomonę. Pas kaimynus narvai su zombiais tapo privalomu atributu, o tai jau nelabai gerai.

Bet ir didesnė bėda. Ir aš klausiu – mieli vertybių ir šventosios knygos dvasingumo gynėjai, ką jūs ginate ir ką jūs saugote? Ką jūs darote, kad nemažėtų skaitančių žmonių? Kad jaunas žmogus paimtų į rankas knygą? Kad pradėtų nuo paprastesnės, lengvesnės, pramoginės literatūros ir palengva kiltų aukštyn, kol perskaitęs Kafką nebesakytų žodžio, kuris sudaromas sukeitus kai kurias Kafkos pavardės raides?

Ar apskritai norite, kad daugiau žmonių skaitytų? O kam jums to reikia? Palikime knygas jūsų šventam vidiniam Rašytojų sąjungos ratui, idealiausias variantas būtų, kad jas patys rašytumėte, patys recenzuotumėte ir patys skaitytumėte. Tokia šviesi nesibaigianti grandinė, kur nėra jokių nereikalingų erzulių ir zombinių trigerių.

Jūs man kalbate apie knygų komerciją, ponai sermėguotieji? Apie knygos nešamą šviesą, kurią bukina agresyvi rinkodara? O aš jums sakau – nepasprinkit tik savo pageltonijusiu pavydu ir prikąskit liežuvį.

Kai apvažiuosit visą Lietuvą, žinodami, kad iš parduotų knygų neatsipirks net trečdalis benzino sąnaudų, kai septyniasdešimt du kartus nemokamai susitiksit su žmonėmis, kai paskirsit tūkstantį savo valandų kalbėjimui su žmonėmis apie skaitymo džiaugsmą, kai pasidalinsit su šimtais jaunais žmonėmis entuziazmu atsiversti knygą, kai savo lėšomis keliausit priminti užsienio lietuviams apie lietuvišką knygą…

Kai visa tai padarysit, tada ateikit ir rėžkit kalbas apie knygų komerciją ir vertybes. O kol to nebus, ruoškitės susitikti su zombiais (jei pajėgiate, skaitykite toliau tarp eilučių, jeigu ne – ne mano problemos).

Nes kitoje Knygų mugėje zombių bus daugiau, bus dešimt, šimtas, tūkstantis, jei reikės, po vieną zombį kiekvienam lankytojui. Ir po mugės jie paims lietuvišką knygą ir svirduliuodami neš ją į mokyklas, universitetus, bibliotekas, globos namus ir visur kitur, kur lietuviška knyga yra gyvybiškai būtina mūsų ateičiai.

Lėtai neš, bet užtikrintai.

One comment on “Zombių nagais per šventosios knygos sergėtojų smegenis

Čia yra vieta komentarams
  1. Orikse

    Mačiau zombius, kažkur toliau už jų ir autorius šmėžavo. Nedrįsau pernelyg arti grotų glaustis. Maža ką, gal tie zombiai iš tų, kurie bendrauja su publika, o neturint bent jau kirvio į kontaktui su zombiais geriau nesiveržti. Bet ne apie tai.
    Mane nustebino toks perdegusio kartėlio pilnas įrašas. Ar iš tiesų buvo tiek jau daug pasipiktinimo tais zombiais? Tikiu, kad yra keli, hmm, nežinia, kaip juos įvardinti, radikalai (?), kurių gyvenimo esmę sudaro oponavimas bet kokiai naujovei, bet ar juos verta įtraukti į apskaitą? Kažkaip neužfiksavau to tokio baisingo pasipiktinimo, tad tikrai įdomu kaip ten kas.
    Skaičiau “Vilko valandą”, rašiau apie ją. Antros dar nespėjau (ją kol kas užstoja kitų knygų kalnai), bet prisimenu, kad skaitant pirmą buvo aplankęs tas nepaprastas džiaugsmas, kad pagaliau, pagaliau va šiandien vėl yra knygų, kurias galima tėkšti kaip kokį iššūkį neskaitančiam paaugliui ant stalo, ar pačiai pasiimt į vonią, prieš miegą, į traukinį. Tokia literatūra tikrai neatima auditorijos iš klasikų, manau, kad jei tik bus daugiau tokių knygų, su zombių ar ne-zombių palydomis, ilgainiui bus daugiau skaitytojų, atsiverčiančių klasikus. Skaitytojas turi užaugti.
    Ačiū už knygas. Ačiū už zombius.

Scroll to top